Ką apie naująjį popiežių galvoja mūsų dvasininkija: tai geras ženklas Bažnyčiai ir pasauliui

O kaip šį pasirinkimą vertina kai kurie Lietuvos katalikų Bažnyčios atstovai? Ko tikėtis?

Pranciškonas kunigas Arūnas Peškaitis, sužinojęs, kas išrinktas naujuoju pasaulio katalikų Bažnyčios pontifiku, neslėpė savo džiaugsmo.

„Labai geri jausmai, - sakė A.Peškaitis, - labai džiaugiuosi, be galo džiaugiuosi!

Aš nemanau, kad bus ypatingų permainų. Akivaizdu, kad popiežius Leonas XIV yra taip pat reformų šalininkas, bet kartu jis sudaro tokį labai stabilaus žmogaus įspūdį. Ir jis, galima sakyti, buvo popiežiaus Pranciškaus favoritas. Tai buvo žmogus, kuriuo Pranciškus visiškai pasitikėjo, nes jį Pranciškus paskyrė vadovauti Vyskupų dikasterijai, skiriančiai visame pasaulyje vyskupus. Toks žmogus turėjo turėti visišką popiežiaus Pranciškaus pasitikėjimą.

Be to - jis didelę savo gyvenimo dalį praleido Pietų Amerikoje, o ten tarnaujant tenka išmokti nuolankumo, įsižiūrėjimo į mažiausius, į tuos, kurie yra labiausiai nuskriausti. Ir tai be galo aiškiai atskleidė mums popiežius Pranciškus. Jis tą nuolankumą turėjo. Aš tiesiog džiaugiuosi, kad tai bus tęsiama."

Konklavos, išrinkusios naująjį katalikų popiežių, pasirinkimu pasidžiaugė ir kunigas, sovietmečio disidentas Robertas Grigas:

„Geri jausmai. Atrodo, kad popiežius pratęs Bažnyčios tradicijos saugojimo ir sveikų naujovių tęsimo liniją. Iš jo biografijos ir pirmųjų žodžių sprendžiant..."

- Kaip manote, kodėl naujasis popiežius pasirinko būtent Leono vardą?

- Aišku, visus motyvus, kodėl pasirinktas toks vardas, tik pats popiežius Leonas XI žino, bet regis, kiekvieno popiežiaus vardo pasirinkimas turi tam tikrą simboliką. Norą pareikšti, kad susieja savo būsimą veiklą su kuriuo nors šventojo dorybėmis ar anksčiau buvusio popiežiaus veikimu.

Daugelis Bažnyčios istorikų vertina, kad naujasis popiežius vardo pasirinkimu nori susieti save su paskutiniuoju popiežiumi, pasirinkusiu Leono vardą, - su popiežiumi Leonu XIII, kuris garsėjo labai aktyvia socialine veikla ir buvo vadinamas socialinio darbo popiežiumi. Gindamas vargstančių teises, siekdamas savo veikla ir gausiais raštais, enciklikomis surasti taikų sprendimą tarp tuo metu kylančio beveik laukinio ar pusiau laukinio kapitalizmo ir kovojančių už savo teises darbininkų.

Ir tam tikras konsensusas, interesų suderinimas, kuris vėliau įvyko Vakarų pasaulio šalyse tarp darbo ir kapitalo, buvo ne maža dalimi pasiektas ir popiežiaus Leono XIII dėka. Daugelis istorikų mano, kad jei jis būtų pradėjęs savo veiklą 50 metų anksčiau, tai, ko gero, ir marksizmui nebūtų buvę ką veikti ir tos kruvinos revoliucijos nebūtų įvykę.

Matyt, naujasis popiežius nori pabrėžti, kad, kaip ir Pranciškus, rūpinsis vargstančių, kaip sako Evangelija, šio pasaulio mažųjų teisėmis. Tai geras ženklas Bažnyčiai ir pasauliui. Jau girdėjome jo pirmajame kreipimesi į žmones iš Vatikano balkono kartojamą žodį „taika". Tai irgi tikėtina, kad jis tęs savo pirmtako pastangas dėl taikos pasaulyje.

- Naujasis popiežius, kaip ir Pranciškus, praleido daug metų Pietų Amerikoje, Peru, o kita vertus - yra pirmasis popiežius iš JAV. Tad čia keli įdomūs akcentai sudėti. Be to, šis popiežius, palyginus su savo dviem pirmtakais, dar jaunas, todėl gali būti aktyvesnis. Pavyzdžiui, toks, koks buvo Karolis Voityla - popiežius Jonas Paulius II. Be to, Leonas XIII taip pat buvo ilgaamžis. Išbuvo popiežiumi 25 metus. Kiek šie grynai žemiški, praktiški dalykai galėjo nulemti konklavos pasirinkimą?

- Katalikai tiki, kad tame pasirinkime dalyvauja ne tik žmogiška išmonė bei interesai, bet ir Šventoji Dvasia, todėl parenkama tai, kas konkrečiam laikotarpiui yra geriausia. Kaip jūs sakote, nesvarbu, kaip kas ką suprantą, ką myli ar nemyli, bet Jungtinės Amerikos valstijos yra vienos iš vedančių, „muziką užsakančių" pasaulio jėgų, dabar, manau, krypstančių į tokią sveiką dešinę, bet turi ir savo problemų. Taip pat yra ir trečiasis pasaulis, kuriame dabar procentiškai yra daugiausia katalikų.

Robertas Francis Prevostas, dabartinis popiežius Leonas XIV, turi tas abi patirtis, nes yra amerikietis iš Čikagos (JAV), yra emigrantų šeimos vaikas, 20 metų praleidęs Lotynų Amerikoje. Todėl turi ir to galingojo, įtakingojo Vakarų pasaulio, bet taip pat ir skurdesnės pasaulio dalies su visa jos problematika. Todėl popiežius, remdamasis savo asmenine patirtimi, gali ieškoti susikalbėjimo būdų tarp skirtingų pasaulių. Ir galbūt jau visi konservatyvesni katalikai, be abejo, džiaugiasi jo anksčiau išreikšta pozicija dėl tų vadinamų LGBT socialinių mažumų tokio, galbūt perdėto, aukštinimo.

Jis išsakė tokią konservatyvesnę, kritiškesnę poziciją, kad nereikia paversti tos orientacijos kažkokia siekiamybe ar privalumu ir propaguoti jų kultūrą. Todėl galime tikėtis Bažnyčios sveiko santūrumo ar tradicinio požiūrio šitoje srityje. Turbūt daug JAV politikų jį šioje srityje palaikys.

Be to, popiežius, turėdamas didelį autoritetą tarp dabartinių JAV vadovų, gal padės išvengti tam tikrų kraštutinumų - dabartinio JAV prezidento pastangas gana beatodairiškai tramdyti imigrantus. Suprantama, kad tai Donaldo Trampo (Donald Trump) ir jo komandos pastangos ginti savo šalį nuo neteisėtų imigrantų, nuo jų nešamo nusikalstamumo, tačiau bet kokia pastanga, kai ji tampa tokia beatodairiška, tokia kraštutinė, gali atnešti ir žalos. Ypač negalintiems apsiginti, skurstantiems, darbo ieškantiems žmonėms tai gali būti skausminga. Tai čia amerikiečiams popiežiaus autoritetas gali daryti neregimą įtaką, taip sakant, pamoderuoti, išlaikyti pusiausvyrą toje imigracijos ar jos stabdymo politikoje.