Ką gali šviesa?

Nors dienos šviesa lyg ir nieko naujo, kaip sakoma - taip buvo ir bus, tačiau kasmet ją atrandame naujai ir tuo visai nuoširdžiai džiaugiamės. Labai natūraliai šviesą sutinka ir gamtos vaikai, jų džiaugsmas prasiveržia giesmėmis, aktyviais skraidymais, žaidimais ir atgimimu.

Žinome, kad poros gamtoje sudaromos skirtingai. Kai kam jos ilgalaikės, kaip sako... kol mirtis mus išskirs, kitiems - tik vienam perėjimui, vienai jauniklių vadai. Tretiems poros gyvenimas neegzistuoja - jie susitinka trumpam, vienai bendrai šventei, o po to keliauja kas sau... gali būti, kad išsiskiria iki kitų metų, ir mažai tikėtina, kad vėl susitiks tie patys partneriai.

Šiandien jau sunku visada išbūti tik namuose ar tik darbuose - visiems reikia gamtos, jos nuotaikų, šviesos ir galimybės nors akies krašteliu žvilgtelėti į gamtos vaikų reikalus. Taigi, išeiname šviesoje, jeigu randame po kojomis traškantį ledelį ir paberto sniego, sakome - kaip žiemą. Iš tikro, mes ne žiemos ieškome, ne jos ženklų, o pavasario.

Tiesa... gamtoje gali ko nors ieškoti, o surasti visai ką kita. Matyt, taip bus ir su šios mūsų kelionės dienos orais, kurie yra ir bus būdingi vasariui. O vasario būdas šėlus, kažkada jis keldavo sniego pūgas, paleisdavo neregėtą šaltį.

Dienomis vieni kitus keitė juodi, mėlyni, žydri ir balti debesys, juos šalin nugindavo giedras dangus, o po saulės blyksnio ir vėl sugrįždavo juodas dangus. Žinome, kad šiandien pūgos nebus, sniego - tikriausiai taip pat. O štai dangus gali būti visoks...

Į dangaus permainas jautriai reaguoja paukščiai - stojus juodiems debesims visi nutyla, sutupia laukti, o dangui išsigiedrijus sukrunta, kas tik gali gieda, skraido. Skrydžiai danguje yra smagi šio meto detalė: sakytum, kad tai vienintelis tinkamas būdas švęsti, pasirodyti, demonstruoti skrydžio vikrumą ir grožį. Net juodi krankliai dabar virsta žaismingais, garsiais, balsingais paukščiais.

Būtent jie poromis, darniai, sparnas prie sparno kyla aukštyn, skrosdami orą neria žemyn, skardendami iš padangių tokiais garsais, kokių iš šių paukščių neišgirsite niekada. Tą suprasti nesunku: vestuvės! O jos visiems vienodai smagios.

Seniau tokiu metu lapės dar tik pradėdavo domėtis vienos kitomis, o dabar jų ruja, turėjusi vykti paskutinę vasario dekadą, išsitęsė nuo sausio galo ir vyks... o to nežinome, kiek ji truks. Gali būti, kad panašiai elgiasi ir vilkai, lūšys, kiaunės, net voverės - jiems taip gera esant tokiems orams, taip jauku. Bet ar reikia kažkur skubėti? Kas ten supras laukinio gamtos vaiko širdį...

Apie tai sunku papasakoti. Bet mes galime viską patys stebėti, matyti ir atrasti. Nelikime namuose, keliaukime į gamtą, kai tik galime.