1 nuotr.Kiekviena vasaros šventė laukiama - štai ir šventa Ona labai miela. Apie ją, jos ženklus dar kalbėsime. Dabar tik paprastas paskaičiavimas: tai yra bene paskutinė tikrosios vasaros šventė. Tiesa, dar bus Žolinė, bus ir šventas Baltramiejus, bet jos abi - jau su rudens ženklais. Šventos Onos diena kitokia, ji - iš tikros vasaros. Kad galėtume ne tik švęsti ir minėti, sykiu prisimename šio meto darbus, iš kurių svarbiausias - rugiapjūtė.
Šventa Ona, jos diena visada ženklino javapjūtės pradžią. Dabar galėtume pasiginčyti ir su daug kuo nesutikti, nes vasara keista, nei šilta, nei drėgna, daug kas vėluoja. Panašiai būdavę ir seniau, kai šventa Ona ir jos skelbiama rugiapjūtė dar ,,gyveno" tarp mūsų. Ar tada rugių grūdai būdavo pilnai subrendę, ar kieti lyg akmenukai? Tikrai ne, tačiau tada to ir nereikėjo - rugius nukirsdavo, surištus į pėdus sustatę gubose ilgai džiovindavo, veždavo į kluonus ir kuldavo vėlai rudenį, kai pabaigdavo svarbius lauko darbus.
Tačiau per šventą Oną iškulta rugių sauja būdavo sudžiovinama, sumalama ir iš jos iškepamas mažas apeiginis duonos kepalėlis - ne valgymui, o tik žiniai, žinojimui, kad be duonos negyvensime.
Šiandien galime gyventi ir be duonos. Ar tikrai mums jos nereikia? Ar mes dar nepamiršome prancūzų Marijos Antuanetės, nukirsdintosios karalienės, kuri buvo praradusi realybės jausmą ir į pranešimą, kad jos žmonės neturi duonos, atsakė labai paprastai: ,,Ar mano žmonės neturi duonos? Tada leiskite jiems valgyti pyragus!". Duona kasdieninė yra pasaulio gėrio ženklas. Mūsų duona (tikroji) - ruginė, juoda ir rupi. Ji kvepianti, tirpstanti burnoje, truputį rūgštoka ir šiek tiek natūraliai salstelėjusi. Kiekvienuose namuose duonos skonis vis kitas, jis yra lyg tų namų ženklas. Ar išliko tikėjimas, kad duona namams turi būti kepama čia pat, duonkepėje krosnyje? Ar nepamiršome savo namų duonos skonio ir kvapo?
Esame antroje ilgos šių metų vasaros pusėje. Jau matome, kad diena tapo trumpesnė, kad branda kopia į augalų viršūnes. Tačiau po gausaus lietaus sužaliavę miškai ir laukai visai neprimena pavargusios, sausros iškamuotos vasaros vaizdų - jie labai gyvi, vešlūs. Teneapgauna jūsų šis vaizdas - vasara atliko daugelį darbų ir net užsibuvusi iki rugsėjo galo, ji savo veiklos nekartos nuo pradžių, iš naujo. Tiesiog, nors ir nepavargusi, vasara palengva išdalins savo dovanas, užaugins, subrandinsir viską paruoš ateičiai. Ne rudeniui, bet kitam pavasariui ir kitai vasarai.
Visai neseniai šios vasaros darbus baigė žalias drugio citrinuko vikšras. Jis ilgai graužė šaltekšnio lapus, ,,paaugo" šimtus kartų. Dabar čia pat, ant šakelės pasidengė kieta chitino danga ir virto lėliuke. Kas bus po to? Labai greitai, rugpjūtį lėliukės apdangalas praplyš ir pasirodys naujas geltonsparnis citrinukas. Jis skraidys iki pat rudens galo, žiemos tarp nukritusių lapų ir pavasarį vėl plasnos. Jei tik mokėtų kalbėti, jis tikrai papasakotų apie ilgai trunkantį drugio gyvenimą. O jis, tas citrinuko gyvenimas prasidės dar šią vasarą.
Taigi, vasara labai akivaizdžiai pateikia savo galių ir gebėjimų pavyzdžius. Jų daug, jie vienas už kitą „kietesni" mums, bet visai paprasti pačiai gamtai. Skubėkime juos atrasti...
