1 nuotr.Apsisuko metų ratas ir štai, vėl - Vėlinės... išsyk po Visų Šventųjų dienos. Istorija paprasta: viena šventė yra jaunesnė, atėjusi su krikščionybe, kita - siekianti nežinia kokius amžius... nes vėlės, vėlelės mūsų protėviams buvo labai svarbios, per jas buvo galima susitikti ir bendrauti su savo pirmtakais. Sako, kad jos įsikūnija tai paukščiuose, tai girios medžiuose; reikėjo tuo tikėti, ir buvo apginti vėlelių paukščiai ir medžiai.
Tiesa, ne visi, nes pikto urėdo (taigi, vogusio girią, žmonėms malkelių pasiimti neleisdavusio) vėlė buvo juodam krankly. O štai vaikų vėlelės, švelnios ir nekaltos, virsdavo kregždutėmis - visi laukė, kada jos įsikurs prie namų ir niekas net nemanė jų skriausti, net vaikus subardavo: šiukštu, nelieskit kregždžių namų ir kiaušiniukų.
Gali būti, kad daug kas apie tai nebuvo net girdėjęs. Ir savo žemiškuose gyvenimuose su vėlėmis nedraugavo, kirto miškus ir skriaudė paukščius. Tačiau kai ateina Vėlinės, kažkas pasibeldžia į kiekvieną širdį ir protą - nei priminti, nei kieno paakinti išsiruošiame į savo kraštus, prie tos žemės, kuri mus ar mūsų protėvius nešiojo, prie kauburių, kurie ženklina paskutinę jų atokvėpio vietą.
Kokia trumpa mūsų atmintis... galime guostis, kad ji negali būti kitokia: kiekgi čia tie žmonės gyvena, gal 60-70 tūkstančių metų, kai esame tokie patys ir gal 40 tūkstančių - kai vieninteliai, nes iki tol Žemėje gyveno dar bent viena žmonių rūšis - neandartaliečiai. Jie išnyko, išmirė (o gal buvo išnaikinti...) nepalikę jokios žinios apie savo kultūrą, dabar jau niekas nepasakys, kuo jie gyveno. Tačiau lygiai taip pat mes nieko nežinome apie visai netolimus mūsų protėvius, gyvenusius, sakykim, prieš tūkstantį metų - istorijoje liko ženklai apie kilminguosius, bet niekas neaprašė dūminės pirkios žmonių bendravimo su gyvaisiais ir dvasiomis. Taip pradingo jų kultūra; geriausia, kas galėjo likti, tai pamatas, pagrindas naujų kartų šviesioms galvoms... jei tik joms pavyko prasibrauti pro skirtingų luomų rėtį. Paveldėti tik šviesius dalykus svajojo visi. Kiti gal norėjo turtų... bet ką ten pinigai ar auksas prieš protą! Atrodo, kad nugalėjo protas... bent jau tą liudija visa žmonijos evoliucija.
Kalendorius tvirtina, kad rudeniui liko tik vienas mėnuo. Žinoma, mes galime su tuo nesutikti, nes ruduo iš tikro prasidėjo tik spalį.
Žinokime, gamtoje viskas įvyksta laiku: paukščiai išskrenda, varlės nukeliauja žiemoti, žvėrys pakeičia kailius. Žvėrys ir paukščiai nežino Vėlinių. Ir iš viso, gamtoje liūdesys žuvus kam nors artimam, ko gero, yra beveik nesuprantamas dalykas. Ar jis egzistuoja? Taip, žvėrys ir paukščiai būna prisirišę prie savo partnerių, prie šeimos. Bet jų ryšys po saviškių netekties greitai išblėsta. Paklausite: o kaip ten su tuo gulbinu... na, atseit, kai žūsta gulbelė, gulbinas krinta iš dangaus, trenkiasi į žemę... gal iš sielvarto taip daro?
O jis taip nedaro! Jis lieka vienas, po kiek laiko, paprastai žiemos antroje pusėje susiranda naują gulbelę... Ir tai - natūralu, taip užtikrinamas santykių tęstinumas, populiacijos gyvybė. Matyt, mūsų pojūčių, mūsų istorijos ir mūsų švenčių negalima pripiršti, priskirti gamtos vaikams. Jie gyvena pagal savo įstatymus.
