Kai pagalvoji, ar svarbūs pasaulio (žinoma, ir gamtos pasaulio) įvykiai kaip nors užprogramuoti ir išskaičiuojami, suplanuojami, atrandi paprastą tiesą: būna ir taip, ir kitaip!
Štai - mes žinome ateisiant pavasarį, bet nežinome, nei kada, nei koks jis bus. Vidumi jaučiame negyvensią be vasaros, rudens ar žiemos, taip pat žinome būsiant saulėgrįžas ir lygiadienius, tačiau kokie jie bus, to atspėti negalime.
Tokia keista šio rašinio pradžia yra ne apie gamtą, o apie žmones.
Žiūrėdamas į pirmus savarankiškus žingsnelius žengiantį mažylį negali žinoti, kaip klostysis jo gyvenimas, pagaliau, kas jam bus įdomu šiame pasaulyje ir kuo jis taps. Manome, kad daug ką lemia aplinka, suaugusiųjų įtaka, genetika. Tačiau tai nėra tas vienintelis atsakymas, nes čia labai daug nelauktų atsitiktinumų:.
Antroji įžanga priartino prie labai įdomaus ir svarbaus fakto: gegužės 8 dieną garsiam britų režisieriui, filmų serijų apie gamtą sumanytojui ir kūrėjui, gamtos istorikui ir daugybės knygų autoriui serui Deividui Etenboro (David Attenborough) sukako 99 metai!
Savo gimtadienį Deividas sutinka darbingai, šia proga pasirodo naujas jo filmas „Okeanas su Deividu Etenboro"...
Kuo ypatingi jo filmai, kaip juose pajaučiame patį kūrėją? Bet kurį filmą, kuriamą britų transliuotojo BBC, rengia daugybė žmonių.
Tačiau serijos apie mūsų planetą, apie gyvybę žemėje gimė iš D.Etenboro sumanymų, scenarijų, profesionalios priežiūros ir pagaliau - įgarsinimo. Kimus, ramus balsas lydi visus jo filmus ir laidas. Kalbos nėra daug, ji lakoniška, bet informatyvi, įtaigi - ne be reikalo vien tik už savo komentarus ir laidų, filmų įgarsinimą jis pelnė daugybę kino ir meno industrijų apdovanojimų. Jo balsas filmuose girdimas daugiau kaip 80 metų!
Sunku įsivaizduoti paaiškinimą, kaip tai pasiekiama - čia tektų grįžti prie šio rašinio įžangų apie nenuspėjamumą.
Tačiau yra viena neabejotina sąlyga: to pasiekti galima tik labai tikslingai gyvenant, darant tai, ką išmanai ir kuo mėgaujiesi.
Šiluose žiedlapius barstant vėjalandėms šilagėlėms, visada prisimenu profesoriaus Tado Ivanausko žodžius, kad jos - gražiausios pavasario gėlės. Prisimenu ir patį Tadą Ivanauską, visą gyvenimą tyrusį, kūrusį, mokiusį. Sunku suskaičiuoti, kuri (kelinta) karta mokosi iš jo knygų. Arba - kurią kartą moko iš profesoriaus knygų mokęsi žmonės. Jautriai, išsamiai pateiktos žinios yra lyg ta paveldima genetinė linija, jos perduodamos be ypatingo pasiruošimo ir pastangų.
Pavasaris - lyg priminimas mums, pavyzdys, kaip reikia gyventi ir kurti: kas labiau nei jis parodys nuolatinį tikslingą veikimą, siekį teisingai atlikti kad ir mažus, bet svarbius darbelius. Iš ko jie susideda?
Iš labai daug ko. Žinoma, kaip ir bet kokiam darbui, būtinas žinojimas, mokėjimas, o visa tai įgyjama. Dar reikia geranoriškumo, dar reikia...
Štai jau dabar daržo gale pasiruoškime lysvę, kurioje pasėsime saulėgrąžas, facelijas, melisas - bet ką, kas žydėtų ir maitintų vabzdžius. Bitės, kamanės, drugiai tikrai pripažins šiuos gerus darbus, galbūt - net mūsų kaimynai ateis pasižiūrėti, o mes negalvosime, kad tokių progų susitikti specialiai nekūrėme, kad jos gavosi savaime...
O kaip yra iš tikro?