Kaip gyvensim be gandrų?

Dabar, kai daugelis vasaros skriaudų pasimiršo, galime tvirtai sakyti: ji buvo graži ir dosni, kas mokėjo ir sugebėjo, pasiėmė jos dovanas ir mėgavosi jomis. Kitiems jų teko mažiau, bet čia gamta visai ne prie ko - gali būti, kad mes patys nesugebėjome vasaros siūlomų turtų, pramogų ir grožio atpažinti ir panaudoti.

Apie visa tai dar kalbėsime, o dabar paskutinį kartą šiemet kalbame apie gandrus... juk jie išskrenda... jau patys paskutinieji. Visi kiti išlėkė senokai - vieni liepos gale, dauguma - pačioje rugpjūčio pradžioje.

Šiandien jie jau toli, galbūt - Afrikoje, plasnoja virš didžiosios upės Nilo slėnio. Savo dausas Vidurio Afrikoje jie pasieks rugpjūtį, o tiems, kurie žiemos Pietų Afrikoje, teks keliauti dar bent 5000 kilometrų. Na gerai, o kas nutiks su tais gandrais, kuriuos matysime ir išlydėsime tik dabar?

Iš kur jie, tokie vėlyvi? Visų pirma reikėtų pasakyti, kad jie - visai ne vėlyvi, nes iš kur gi atsirado jų išlydėjimo šventė, šventas Baltramiejus?

Vasaros, kaip jūs jau matote, yra ne tik šiltos, drėgnos, bet ir labai ilgos - trejetą pastarųjų metų jos trukdavo iki paskutiniųjų rugsėjo dienų. Taigi, gandrai niekuo nerizikuoja, skrisdami dabar. Tokių jų nedaug, gali būti, kad tai labai vėlyvų vadų jaunikliai arba paukščiai, vasarą praleidę ir perėję labai toli į šiaurę ar šiaurės rytus.

Jei matėte, kaip vadinamos paskutinių savaičių šventos ar paprastos dienos, supratote - viskas siejama su derliumi, su vasaros išlydėjimu. Čia ne gamtos, o mūsų duoti vardai. Nes gamtai visai nereikia nieko žymėti.

Sakykim, kam jai pjūties, kam derliaus pabaigtuvių šventės? Rugsėjo gale bus lygiadienis, labai svarbi diena, bet ir ji gamtai bus visai paprasta... kaip pernai, kaip užpernai ir prieš milijoną metų!

Kas gamtoje yra svarbiausia? Gyventi pagal savo ritmą, neišskirti gerų ir blogų dienų, metų laikų...

Bet jūs paklausite: o kaip išgyventi džiaugsmą gandrų porai susitikus pavasarį ir kaip numalšinti liūdesį išskrendant? Juk abu poros nariai skrenda kas sau... gal ne iš karto, bet pakeliui jie patraukia kas kur.

Taigi, tenka atsiskirti...

Būtų neteisinga ir nedora sakyti, kad gamtoje nėra džiaugsmo nei liūdesio. Jie yra, tik išreiškiami savaip, be to - šie jausmai čia labai tikri.

Žinokite: gandrų paskutinis pastovėjimas lizde prieš išskrendant yra stipri jų emocinė išraiška.

Prieš porą dienų ant elektros laidų prie miško stebėjau tupinčią gegutę - paukštis buvo jaunatviškai ruzganas, visai vienišas. Buvo ankstus rytas, nakties vėsa gegutei buvo per sunki, todėl vasaros paukštė laukė saulės šilumos. Štai atšils, ims skraidyti vabzdžiai, ropos dideli plaukuoti vikšrai, kuriais gegutė maitinasi.

Pagalvojau: keistas tas pasaulis - vasaros vidury gegutė sudėjo savo kiaušinį į kažkieno lizdą, per prievartą tapę įtėviais paukščiai išaugino svetimą vaiką, tačiau negalėjo jo nieko išmokyti - kad ir pasirinkti lesalą.

To ir nereikėjo, jis tą moka pats. Jo taip pat niekas nelydės į Afriką, nerodys jam kelio. Nežinia, ar tai iš viso įmanoma... bet gegužiukas laimingai (tikėkimės) nuskris, o kitą pavasarį sugrįš ir pasveikins sužaliavusias Lietuvos girias.

Laimingai jums, gandrai, laimingai visi paukščiai keliautojai. Mes lauksim jūsų!