Kas ir kodėl vis dar nušvilpia A.Juozaitį

Be nutylėjimų ir be cenzūros, kurios ji buvo paveikta 2023 metų spalį, artėjant Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo 35-osioms metinėms. Lietuvos valstybės naujajam archyvui parengus virtualią parodą, po kokios valandos ji buvo užblokuota. Kalti pasirodė Sąjūdžio pirmeivio Arvydo Juozaičio liudijimai.

Toje pačioje salėje, kur jaunimas prieš 37 metus kėlė atgimimo bangą, šios istorijos autorius, rašytojas filosofas A.Juozaitis su apmaudu konstatuos: deja, šiandien tokios jaunimo bangos už mūsų nėra.

O gal jos nėra ir nereikia? Jei gyvename taip gerai, kaip niekada negyvenome, ir maža to, kaip signalizuoja statistikos mėgėjai, gyvename laimingo jaunimo šalyje.

A.Juozaitis pajuokaus, kad turbūt tokie interviu buvo daryti tarp psichiatrijos klientų, arba tarp tų, kurie už nieką neatsako, nes tik tokiu atveju gali būti laimingas. Nežinantis istorijos ir nesuvokiantis nei komplikuotos situacijos pasaulyje, nei jos keliamų grėsmių mažai valstybei Lietuvai.

Todėl, jo manymu, pokalbiai apie istorijos reikšmę mūsų dienomis yra gyvybiškai svarbūs. Proga tokiam pokalbiui prašyte prašosi pati - A.Juozaitis yra parašęs ne vieną istorinę dramą (tarp jų apie Napoleoną, Imanuelį Kantą, Mykolą Kleopą Oginskį, Vincą Kudirką, Salomėją Nėrį ir kt.), jos ir sutraukė publiką vieną gražią dieną į Mokslų akademijos salę, tačiau ten, kur pasirodo sąjūdininkas A.Juozaitis, retai apsiribojama nustatyta tema.

Kaip ir pats suėjimo kaltininkas, neišsitenkantis nei vieno žanro kūryboje, nei vienos krypties kultūrinėje ar politinėje veikloje.

Savo posūkį dramų link autorius aiškina tuo, kad jam jos lengviausiai einasi. Nors jos pastatomos tik vienur kitur, bet ši aplinkybė jam neatrodo itin svarbi, - svarbiausia yra sukurti, - atėjus laikui, sako, kam reikės, tas ir pastatys.

O kartais, priduria, atrodo, kad geriau jas ir apeitų, matyt, dėl to, kad šių dienų projektų kūrėjai nespindi istorinės vaizduotės turtingumu.

Sąjūdžio istorija dramatiška

Pasak A.Juozaičio, Sąjūdžio istorija taip pat yra drama.

"Sąjūdis suvienijo Lietuvą, bet pagalvokit: pirmas pabėgėlis į vakarus po Sąjūdžio suvažiavimo, buvo juvelyras Aleksandras Šepkus, sukūręs „Sąjūdžio žinių" logotipą. Prisimenu, išlydėjau jį iš geležinkelio stoties į Maskvą, iš ten jis ir išskrido į Niujorką. Jo tikslas buvo kuo greičiau dingti iš čia. Tokių istorijų milijonas, jų smaigalyje gal koks penkiasdešimt, bet kaip jas sudėti į viena ir pasakyti, kaip ta mūsų laisvė iškovota. Juk maža suminėti mitingus, kada jie buvo, ir žmones, kurie jiems vadovavo.

Kaip pavyzdį paminėsiu 1988 metų liepos 26 dienos mitingą, kai Petras Vaitiekūnas išėjo su plakatu „Aukščiausioji taryba - stalinistų prieglauda", kai akademikas Antanas Buračas ruošėsi paskelbti, kad Ignalinos atominėje elektrinėje numatoma statyti tiek pat blokų, kaip Černobilyje, kai mitingo dalyvius buvo apsupusi iš Šiaurės miestelio iššaukta sovietų kariuomenė, kurios vidaus reikalų ministras Stasys Lisauskas aiškinosi negalįs atšaukti, kai mes važiavome atsivežti Justino Marcinkevičiaus, manydami, kad tokiu atveju kariuomenė mūsų nepuls...

Įsivaizduojate, kokia dramaturgija!.. Kiekviename panašiame įvykyje matai gyvybės pulsą, kurį reikia perteikti, užuot išvardinus sausus faktus. Be to, pirmieji didžiausią atgimimo reikšmę turėję mitingai nebuvo Sąjūdžio mitingai, - trys pirmieji 1988 metų mitingai buvo surengti su LKP CK, tarp jų ir garsusis 1988 metų rugpjūčio 23 dienos mitingas Vingio parke", - sakė A.Juozaitis.

Kas nušvilps Juozaitį?

Rašytojas, literatūros kritikas dr. Algimantas Bučys, unikalios mokslo studijos - dvitomio „Lietuvos karaliai ir karalienės" - autorius, pateikęs įrodymų, kad 200 metų Lietuva buvo viena didžiausių Europos karalysčių, išdėstė savo versiją, kodėl A.Juozaitis blokuojamas šiandien. Jis perskaitė kadaise parašytą savo straipsnį „Kas nušvilps Juozaitį", kuris lig šiol niekur nebuvo publikuotas.

„Bandžiau įsivaizduoti, kas dėtųsi, jei koks nors teatras pastatytų savo scenoje A.Juozaičio „Salomėją". Juk pjesėje atsiskleidžia poetės gyvenimo skandalas. Gal nušvilptų Nėries nekentėjai, kurie niekad jai neatleis Lietuvos pavergėjų šlovinimo liūdnai pagarsėjusiuose eilėraščiuose ir poemoje apie Staliną, bolševikus ir pan.? Bet čia pamaniau, kad daugelis švilptų vien dėl to, kad pjesės autorius - A.Juozaitis.

Toliau bandžiau aiškintis keistą situaciją. Juk viskas buvo gražu, kol A.Juozaitis didvyriškai griovė sovietinės imperijos mitus, leisdamas ir platindamas mūsų sąjūdinę spaudą. Tačiau kiekvienas mitas yra daugmaž bendratautinė nuosavybė, padedanti mums išgyventi neviltyje. Žlugus sovietiniams mitams, intuityviai ieškome naujų. Kiekvienos valdžios ideologai bei šalininkai nuolat ir labai stengiasi palaikyti tautoje jiems palankiausius mitus. Tad neverta turbūt stebėtis, kad A.Juozaitis turbūt dėl savo kompleksų ar prigimties tapęs neetatiniu mūsų politinių mitų griovėju, šiandien susilaukia tiek juodos neapykantos iš nūdienės mūsų ideologijos kūrėjų ir mėgėjų, trimituojančių teisingiausius lozungus apie vienintelę geriausią konservatorių valdžią, neklystantį Vytautą Landsbergį, apie amžinus tautos priešus - buvusius komunistus ir panašiai", - svarstė A.Bučys.

Kultūros tyrinėtojas, filosofas dr. Vytautas Rubavičius pastebėjo, kad A.Juozaičio kūriniai primena, kad mes esame lietuviai ir turime įsipareigoti lietuvybei. Lygiai kaip anos kartos kultūrininkams, taip ir A.Juozaičiui būdingas charakterio bruožas, nors sąmoningai apmąstytas, tačiau savaime aiškus - darbas Lietuvai, lietuvybės galios didinimas.

„Tas įsipareigojimas pamatinei lietuvybei yra nepaprastai svarbus šiuo metu. Mes išgyvename egzistencinę krizę, ji yra žiauraus pobūdžio, esame išnykstanti tauta. Stovime ant išnykimo slenksčio, tačiau bijome save įvardinti kaip tautą. Ta baimė akivaizdžiai tvyro visur, bet ji pridengiama tautinių ir nacionalinių dalykų niekinimu dėl pažangos, - kalbėjo V.Rubavičius. - Jei nori būti pažangus, turi kuo daugiau skleisti multikultūrines idėjas. Jų skleidėjams ir visiems kitiems jis turi parengęs klausimą: ką žada tas europietiškumas, daugiakultūriškumas, su kuriuo mes varomės į pasaulį? Kam jis skirtas? Lietuvybei stiprinti ar atvirkščiai, lietuvybei susilpninti?"

V.Rubavičiaus manymu, A.Juozaičio kūryba kreipia mus į pamatinę istorinę atmintį, nes tauta be atminties negali susivokti esanti tauta: neturėdami nacionalinės savimonės, nepuoselėdami mokyklose istorinės vaizduotės niekaip negalime stiprinti, anot jo, nei lietuvybės, nei valstybingumo. Ir jokiais šūkiais neįkvėpsime dvasios tą ginti, nes tam įkvėpti pirmiausia turi mokykla.