Kazachstanas apdovanojo šaliai nusipelniusį lietuvį

Jos metu Kazachstano Respublikos Prezidento, Asamblėjos pirmininko Kasymo-Žomarto Tokajevo vardu buvo įteiktas medalis „30 metų Kazachstano tautų asamblėjai".

Šiuo aukštu apdovanojimu buvo pagerbtas Kazachstane, tremtyje gimęs Lietuvos pilietis - profesorius, visuomenės veikėjas, architektas ir represijų istorijos tyrinėtojas Algis Višniūnas.

Jis ne vienerius metus reikšmingai prisidėjo ir prisideda prie Kazachstano ir Lietuvos kultūrinių-humanitarinių ryšių plėtros. Taip pat nenuleisdamas rankų rūpinasi istorinės atminties apie Lietuvai ypač skaudžiai smogusią XX a. vidurio tremtį bei lagerius, kuriuose kalėjo Lietuvos piliečiai, išsaugojimo.

Sovietų Sąjungos aukščiausios vadovybės nutarimais 1940-1953 m. buvo vykdytos masinės okupuotos Lietuvos Respublikos gyventojų deportacijos į atokias Sovietų Sąjungos vietoves, įskaitant Sibirą ir Kazachstaną.] Iš viso yra žinoma apie 35 masinių trėmimų serijas, per kurias buvo išvežta apie 130 000 žmonių, iš kurių 70 proc. buvo moterys ir vaikai.

Sveikindamas apdovanotąjį, Kazachstano Respublikos ambasadorius Lietuvoje Timuras Urazajevas pažymėjo, kad šis medalis simbolizuoja Kazachstano draugų indėlio į tarpnacionalinės taikos, santarvės ir istorinės atminties dialogo stiprinimą pripažinimą.

Jis taip pat priminė gegužės 31 d. Astanoje pasakytus prezidento žodžius: „Mes turime prisiminti nekaltai represuotųjų vardus tačiau negalime nuolat gyventi praeitimi. Praeitis neturi tapti kliūtimi vystymuisi ir pažangai". Beje, šis pasakymas aktualaus ne tik lietuviams, bet ir patiems kazachamas, kadangi tremiami buvo ir jie.

A.Višniūnas pasidžiaugė ir padėkojo Asamblėjos pirmininkui už aukštą jo veiklos įvertinimą, o susirinkusiesiems priminė apie savo dalyvavimą humanitarinėje ekspedicijoje „Misija Sibiras" bei moksliniuose projektuose, skirtuose į Kazachstaną ištremtų lietuvių istorijos tyrimams.

Renginio metu profesorius taip pat pristatė dvi naujas savo knygas, išleistas 2025 m. Pirmoji jų - „Alkanoji stepė", kurioje pasakojama apie Kazachstano, konkrečiai Balkašo ir Rytinio Kounradskio, ypatinguosius lagerius, pragarišką jų mėsmalę ir į juos patekusių žmonių kančias.

Antroji - „Kruvina Kengyro istorija" - pristatoma kaip bandymas pakelti užmaršties uždangą nuo vienos didžiausių tragedijų per visą Gulago istoriją - Kengyro lagerio sukilimo, ir pagerbti pamirštus sukilėlius.

Sukilimas šiame lageryje vyko 1954 m. gegužės 16 - birželio 26 d. Tai nebuvo ilgiausias ar masiškiausias sukilimas sovietiniuose lageriuose, bet jis tapo viena tragiškiausių postalininio GULAG‘o istorijų. Kengyre sukilėliai ne tik streikavo, bet ir buvo perrėmę lagerio kontrolę, reikalavo administracijos gerbti jų teises, nubausti neteisėtų mirties bausmių vykdytojus, bet ir spėjo pasidžiaugti laisve.

Įdomu tai, kad nors moterų sukilimų buvo fiksuota ir kituose lageriuose, tik Kengyre kalintys vyrai bei moterys susivienijo ir veikdami kartu 40 dienų išlaikė savotišką „respubliką". Iš sukilime dalyvavusių apie 5,2 tūkst. kalinių, 43 proc. sudarė moterys.

40-ą sukilimo dieną valdžia, panaudojusiu kariuomenę ir net tankus, sukilimą nuslopino. Liudininkai teigia, kad tuomet žuvo šimtai žmonių, oficialiai buvo pranešta apie 46 kalinių žūtį.

Iškilmingoje ceremonijoje ambasadoje dalyvavo Lietuvos Seimo nariai, Užsienio reikalų ministerijos, Kazachstano lietuvių bendruomenės „Litvanika" ir Kazachų diasporos Lietuvoje „Nursaulė" atstovai. Renginio dalyviai patvirtino ketinimus toliau glaudžiai bendradarbiauti, saugoti bendrą dviejų šalių istoriją bei stiprinant tarpusavio pasitikėjimą taikios ateities labui.