Kodėl Lietuvos musulmonai nepasitiki lietuvišku internetu?

- Remiantis A.Kumpio ir E.Račiaus atlikti tyrimu, vyrai musulmonai socialiniais tinklais naudojasi dažniau ir aktyviau negu moterys. Tai lemia religiniai-kultūriniai ypatumai?

- Vyrai socialiniais tinklais daugiau naudojasi, pirmiausia dėl moralės ir tikėjimo. Europoje jau beveik tapo norma, kad moteris vos ne pati siūlosi vyrui, o musulmonų pasaulyje moteris puošia kuklumas. Taip pat yra poreikių skirtumai. Moterys dažniau domisi buitiniais ar kulinariniais dalykais, todėl naršo rečiau, vyrai gilinasi į politiką ir sportą, todėl internete praleidžia daugiau laiko.

Kita vertus, jeigu moteris rašo mokslo darbą ar ieško svarbios informacijos, ji gali naršyti kiek nori. Alachas to nedraudžia. Bet, pasikartosiu, musulmonės labiau nei europietės orientuotos į kuklumą ir moralę, todėl stengiasi apsaugoti ne tik savo akis, bet ir protą bei sielą nuo tų negerų dalykų, kurių apstu socialiniuose tinkluose.

- Didžioji dalis respondentų nurodė, kad internete dažnai ieško patarimų religiniais klausimais. Beveik 40 proc. iš jų informacijos ieško anglų kalba ir tik 26 proc. - lietuvių. Tai lemia informacijos lietuvių kalba trūkumas? Ar žmonės tiesiog nepasitiki vietiniais lyderiais?

- Lietuvoje gerų specialistų, kurie turėtų pakankamai žinių religinėje srityje, nėra daug. Ieškant atsakymų, islamas skatina susipažinti bent su keliomis nuomonėmis, tačiau čia irgi susiduriama su problema, nes mūsų krašte trūksta žinovų. Tarkim tokių, kurie išmanytų 4 pagrindines islamo mokyklas ir galėtų jas išaiškinti. Arba kad galėtų argumentuotai pagrįsti pranašo Mahometo mokymą.

Tai yra svarbu, nes kai kuriuos niuansus lemia sąlygos - gamtinės, socialinės, politinės. Vienaip mokymai bus traktuojami arabų kraštuose, kitaip - Lietuvoje. Tai nereiškia, kad kažkurie yra teisesni už kitus. Tiesiog būtina, kad atsakymus ieškantysis gautų iš žinančių ir išmanančių žmonių.

Aš, kai manęs klausia, visuomet stengiuosi pateikti kelias nuomones, nes mūsų pareiga yra išmokyti vaiką plaukti, o ne kaskart jį gelbėti. Žmogus pats turi surasti kelią į tiesą, į tokią, kuri priimtina ir jo neapsunkina. Alachas leidžia pasirinkti lengvesnį kelią, bet tai būtina žmogui išaiškinti ir pasiekti, kas sprendimą priimtų jis pats.

Deja, Lietuvoje tokio lygio žinovų yra mažai. Yra prisirišimas prie mokytojo nuomonės ir kitiems pateikiamos ne kelios, kaip kad turėtų būti, o ta vienintelė nuomonė. Esą gera tik ji, o kitos nevertos dėmesio. Tai lemia, kad ieškantys atsakymų gilinasi į literatūrą anglų ar arabų kalbomis. Tokios literatūros yra daugiau, ją nesunkiai galima rasti ir pasinerti į studijas, neapsiribojant viena nuomone.

- Tyrimo autoriams susidarė įspūdis, kad musulmonų religinės bendruomenės labai mažai prisideda prie Lietuvos internetinės islamo aplinkos ir yra visiškame pasaulinės internetinės islamo aplinkos nuošalyje. Sutinkate su tokia pozicija?

- Nesakyčiau, kad visiškai nuošalyje. Taip, lyginant su anglakalbiu ar net rusakalbiu pasauliu, knygų ir straipsnių trūksta, bet jų yra. Įtakos tokiai situacijai turi ir lietuviškai kalbančių žmonių skaičius. Palyginimui, kokią auditoriją pasiektų anglų ir lietuvių kalbomis parašytos knygos? Tai lemia, kad turime ką turime, tačiau net jeigu lietuviškai informacijos ieškotų tik vienas žmogus, mes vis tiek padarytume viską, kad jis ją gautų. Mečetėje, diskusijose, internete. Mes Koraną į lietuvių kalbą išvertėme tam, kad kiekvienas norintis galėtų jį perskaityti gimtąja kalba.

Taip pat pastebiu, kad Lietuvoje vis dar gaji mada nuvertinti save ir savo pasiekimus. Nieko blogo nesakant apie kaimynines šalis, Lietuvoje rasti informaciją apie islamą lietuviškai yra paprasčiau negu artimajame užsienyje. Taip, jos reikėtų daugiau, bet jau dabar atliktas didelis darbas.

- Darbas vyksta, bet gal kas galėtų pakeisti situaciją į dar geresnę pusę?

- Situacija imtų gerėti, jeigu apie islamą rašanti žiniasklaida ar institucijos pradėtų kalbėtis su musulmonų atstovais. Dabar žurnalistai rengia diskusijas ar tiesiog gatvėje klausinėja žmonių apie islamą, tačiau nesuteikia progos pasisakyti musulmonams arba išmanantiems islamą specialistams. Švietimo, mokslo ir sporto ministerija leido spausdinti vadovėlius, kuriuose pateikiama nemažai prasimanymų apie islamą ir pranašą Mahometą.

Jeigu aš norėsiu pasigilinti į judaizmą ar krikščionybę, kreipsiuosi į rabiną arba kunigą. Kodėl taip pat nesielgia žiniasklaida ar institucijos, kurios su islamu susijusius klausimus vis dar patiki analizuoti nekompetentingiems asmenims? Na taip, rašto žinovų ar religijotyrininkų nėra daug, bet jų yra. Kuo dažniau jiems bus suteikiama galimybė pasidalinti savo žiniomis, tuo daugiau atsiras internete informacijos lietuvių kalba ir augs skaitančiųjų pasitikėjimas ja.