Kol būsime – tol dainuokime!

Vienkiemis buvo ant kalvos netoli Nemuno, ir kažkur už miškelio atsiliepdavo kita sodyba - lyg sutartinė sklisdavo per Dzūkiją... Susirinkę ko nors švęsti mūsų namų užstalėje visada dainuodavo, o repertuaro pagrindą sudarė liaudies dainos, tėvų atsineštos iš Dzūkijos. Aš pats, deja, nesu dainininkas - Dievulis to nedavė, tai tik vienas ožio balsu pabaubiu, kai nieks negirdi.

Etninė kultūra man yra labai svarbi. Su tėvais esu dalyvavęs Norberto Vėliaus vadovaujamose etnografinėse ekspedicijose Baltarusijos kaimuose - Gervėčiuose, Pelesoje, Dubičiuose. Rinkau medžiagą apie klojimo teatro spektaklius, parašiau straipsniuką. Buvimas prie tautos šaknų mane atvedė į Sąjūdį, kuriame dalyvavau labai aktyviai.

Didžiuojuosi, kad esu režisierius, po šviesios atminties Kazimieros Kymantaitės pastatęs daugiausia lietuviškų veikalų - tai irgi susiję su tautos paveldu ir bandymu išlaikyti, kiek įmanoma, gyvas šaknis.

Socialiniuose tinkluose dabar visi išsako, ką reikia ir ko nereikia, bet tai - toli ir vis dėlto dirbtina. O kai trūksta žodžių - žmogus dainuoja... Tai nuoširdžiau, giliau, tikriau paliečia klausančius, nei kalbėjimas vien tekstu, kuriuo reikia mokėti save išreikšti. Išsisakyti daina - žymiai lengviau, nes iki mūsų tai darė kartų kartos, ir melodijoje, žodžiuose jau yra įdėta: ir džiaugsmas, ir ilgesys, ir liūdesys, ir tėvynės, ir artimo meilė.

Dainuodamas tuo daliniesi, perduodi ženklus, kuriuos visi supranta. Būtent dėl to dainų šventės ir yra svarbios - kaip iš gilumos ateinančios mūsų tautos žinios perdavimas vienų kitiems. Tai - mus surišantis kartų ryšys. Gaila, kad vartotojų visuomenėje, besaikio technologijų naudojimo laikais jis išsitrina, pakeičiamas paviršutiniškais, vienadieniais, greitai užmirštamais dalykais, kurie neturi tradicijos gelmės.

Esu pastatęs 123 spektaklius, bet Tūkstantmečio dainų šventės renginių režisavimas - išskirtinis, nepamirštamas mano gyvenimo ir kūrybinės biografijos įvykis. Teko laimė bendrauti su daugybe žmonių, sugalvoti daugybę idėjų, visą Vilnių išpuošti paukščiais, moksleivių pagamintais per Lietuvą iš anksto paskelbus žinią, sodinti gėles krantinėje, bendrauti per repeticijas su žiūrovais ir užsiimant begale darbų kartu su visais jaudintis - lis ar nelis... Net atlikau specialias apeigas - per televiziją prašiau visų Lietuvos raganų, raganių, žynių ir vaidilučių daryti viską, kad lietaus nebūtų. Ir nelijo...

Sunku apsakyti jausmą, kai skamba daina ir matai šventės vaizdus. Galiausiai - euforija, kai visa tai įvyko... Kai po šventės prieblandoje ėjau M. K. Čiurlionio gatve, mane pamačiusi jaunuolių grupelė ėmė ploti... Džiaugiausi, kad mūsų šventę šventė ir jauni, ir seni, iš įvairiausių pasaulio vietų suvažiavę patys įvairiausi žmonės. Labiausiai įsiminė atmosfera - pakylėtumas, lydintis mus jau šimtmetį, nepaisant to, kokia santvarka ir oras už lango.

Kaip vertinu svarstymus, kad sovietmečiu tradicija beveik nutrūko, nes dainų šventė buvo susovietinta? Manau, tas „beveik" - esminis. Taip, šventę bandė ideologizuoti, įterpdami privalomą sovietinių, tarybinių dainų repertuarą. Bet nutraukti tradicijos nepavyko: neįmanoma per 50 metų ištrinti tai, kas lietuvio širdyje formavosi šimtmečiais. Kaip toje dainoje pasakyta - rovė, bet neišrovė. Esu įsitikinęs, kad nepaisant bandymo uždėti ideologinį rūbą dainų šventės išsaugojo pirmapradį autentiškumą.

Į Vilnių jose dalyvauti žmonės važiuodavo ne varu, kaip į rinkimus, o savo noru, su džiaugsmu. Tais laikais tai buvo vienintelė tikra, nesumeluota masinė tautos manifestacija. Ne gegužės ir spalio paradai, bet būtent dainų šventė. Kad ji išliko, kaip kryžiai pakelėse, kaip močiučių audiniai - didžiulis nuopelnas žmonių, rinkusių ir saugojusių dainas, rengusių tas šventes. Jei šiandien kaltintume dėl primestų sovietinių dalykų, gal ir lietuvių kalbą galėtume apkaltinti dėl žodžių kolūkis, tarybų, nes ji buvo ideologizuota? Gal turėtume išsižadėti 50 metų istorijos, kultūros?

Jei būtume iki galo nuoseklūs ir radikalūs - ką turėjo daryti lietuvių tauta? Nearti žemės, nestatyti spektaklių, nerašyti knygų, nedainuoti dainų, negimdyti vaikų, nieko nekurti? Susideginti, kaip Pilėnai? Kad čia atvažiuotų rusų kolonistai? Sekant radikalia logika, taip turėjo daryti visi, gyvenę sovietmečiu. Manau, tai - vaikiškai kvailas nebrandžių žmonių požiūris į savo tautos paveldą, istoriją. Ačiū Dievui, tokių savižudiškų spendimų nepriėmę išlaikėme kultūrą, Lietuvą, tapatybę.

Galų gale prisiminkime, kad didieji Sąjūdžio mitingai už mūsų valstybės atkūrimą, už mūsų nacionalinį orumą vyko Vingio parke. Toje pačioje estradoje, kaip ir dainų šventės, ir, tarp kitko, su kai kuo panašiais ritualais. Galima sakyti, kad ir žmonės buvo tie patys. Sakyčiau, dainų šventės buvo Sąjūdžio ir didžiųjų Sąjūdžio mitingų repeticija.

Ši nuostabi tradicija padėjo mums išsaugoti tautinę tapatybę, tarpusavio ryšį. Dainuojant lietuviškas dainas, skambėdavo visas Vingio parkas, o aidas sklisdavo per Lietuvą, nes žmonių akyse buvo džiaugsmo, vilties, tikėjimo ašaros... Tai buvo vienas iš pagrindų, atvedusių į Nepriklausomybę.

Man labai patiko „Šiaurės Atėnuose" išsakyta Rimos Pociūtės mintis apie dvi žmonių rūšis, iš kurių vieni galvoja, kad šiandiena nusileido iš Marso. Tuos 50 metų daugybėje širdžių, nuo atvirų disidentų, kalėjusių Mordovijos lageriuose ir skelbusių laisvą žodį, nuo „Katalikų bažnyčios kronikos" leidėjų ir platintojų iki eilinių žmonių net ne ruseno, o degė tikėjimas, viltis, kad ateis ta diena, kuri ir atėjo...

Nepriklausomybė nenukrito iš dangaus - jam padedant, buvo didžiulis mūsų pačių įdirbis. Taip, tais laikais reikėjo galvoti, kaip įvilkti į Ezopo kalbą tai, kas gali būti sutrypta. Bet tas „beveik" buvo milžiniškas: ne tik „beveik", bet visiškai nepavyko ideologiškai užslopinti tėvynės ir lietuvių kultūros meilės, todėl ji prasiveržė galingu srautu. Sovietmečiu visada tekėjo požeminės upės, o dainų šventė buvo galingas požeminis Nemunas.

Mūsų laikais, kai žmonės yra labai nutolę, susvetimėję, kai bendraujama tik nuotoliu, nežiūrint į gyvas akis, kai vaikai net nežino, kad reikia pasisveikinti, labai svarbu saugoti bendruomeninį ryšį. Ir ne vien - taip pat ir psichologinį-fiziologinį ryšį.

Susirinkę kartu dainuoti žmonės tampa nuoširdesni, atviresni, patiria tas emocijas, kurių taip trūksta šiuolaikiniame emocijų, jausmų prasme nustekentame gyvenime. Tai yra tikra, ne dirbtina. Mus lydintis dirbtinumas - o dabar jau turime ir dirbtinį intelektą - veda ir į santykių dirbtinumą, kai tikrumą pakeičia įvaizdis.

Dainų šventė sugrąžina prie tikrųjų dalykų: prie duonos skonio, prie rasotos žemės, jaučiamos basa pėda, prie tekančių mūsų upių, prie jūros bangavimo, prie mamos šilumos, prie šypsenos vienas kitam, prie draugo peties pajutimo... Sakykim taip: tai atgaivina mūsų žmogiškumą.

Nereikia norėti, kad visi įstengtų perprasti sudėtingą dainavimą, giedojimą. Manau, dainų šventės šiek tiek keitėsi į populiarumo, lengvumo pusę, kad galėtų įsitraukti ne dešimtys, o tūkstančiai dalyvių. Ir tai yra labai gražu. Kas nori, suranda gryną, tikrą, iš amžių glūdumos ateinantį folklorą pasidainavimuose su Veronika, atskiruose kolektyvuose, mažesniuose rateliuose.

Tai negali būti visuotina, masiška - didžiajai šventei reikia stilizuotų dainų, šiuolaikinei ausiai tinkančių, šiuolaikinei gerklei išdainuojamų dermių. Tegu gyvuoja abi šios srovės, viena kitą papildančios ir maitinančios. Aišku, reikia vengti kičo, popso, turi būti tam tikros raudonos linijos.

O palinkėsiu taip: kol būsime - tol dainuokime!