K.Škirpa trinamas iš istorijos

Kaltina cenzūra

Į „Vakaro žinias" kreipėsi skaitytojas Antanas, kuris neseniai lankėsi Vilniaus Gedimino pilies bokšte. Jis sako labai nustebęs, pamatęs čia eksponuojamą naują stendą. Nurodoma, kad stendas skirtas Lietuvos nacionalinio muziejaus 170-jo gimtadienio minėjimui.

„Buvo šaltas 1919 m. sausio 1-osios vakaras, kai dešimties kariškių būrys rogėmis atvyko prie Gedimino kalno. Vokiečiai jau buvo pasitraukę iš Vilniaus, todėl neseniai atsikūrusios nepriklausomos Lietuvos kariuomenės savanoriai norėjo pasinaudoti galimybe iškelti Lietuvos vėliavą Gedimino bokšte.

Saulei leidžiantis, trys kariškiai pakilo į bokšto viršų ir iškėlė ant stiebo Lietuvos trispalvę. Pasigirdo trys šūviai ir šūkis „Lai gyvuoja Lietuva! Valio!" Po ceremonijos prie vėliavos liko budėti sargyba. Deja, ji vėliavą išsaugojo tik iki sausio 5-osios vakaro, nes kitą dieną Vilnių užėmė Raudonoji armija, kuri nuplėšė nuo vėliavos žalią ir geltoną juostas, palikdama ant bokšto stiebo tik raudonos spalvos atplaišą", - pasakojama Gedimino pilies bokšte esančiame stende. Būtent dėl šio įvykio kiekvienais metais sausio 1-ąją minima Lietuvos vėliavos diena, kurios metu ant Gedimino kalno rengiama iškilminga vėliavos pakeitimo ceremonija.

Taip pat paminima, kad po šio įvykio Lietuvos vėliava ant bokšto dar ne kartą būdavo tai pakeliama, tai nuleidžiama priklausomai nuo politinės situacijos. „Nuo 1988 m. spalio 7 d. ji nuleidžiama tik tada, kai yra keičiama", - nurodoma stende. Ir pridedama, kad šalia eksponuojama 1989 m. ant bokšto plevėsavusi vėliava.

Toks „politkorektiškas" stendas ne juokais papiktino skaitytoją Antaną: „O kur dingo K.Škirpos pavardė? Kodėl slepiama, kad tai jo drąsa lėmė šį istorinį įvykį, kurį prisimename ir kasmet minime iki šiol? Žinoma, politikai, kalbėdami gražius sveikinimus, taip pat pamiršta, kad tai - K.Škirpos nuopelnas. Siekiama, kad jaunoji karta to visai nežinotų? Juk muziejuje lankosi mokiniai, įvairios ekskursijos. Nuo jų slepiamos Lietuvos istorijai svarbios asmenybės. Tai yra ne kas kita, kaip cenzūra."

Sako, kad nepaminėjo tyčia

„Vakaro žinios" kreipėsi į Nacionalinį muziejų su klausimais, kieno iniciatyva atsirado šis stendas ir kodėl jame liko nepaminėta K.Škirpos pavardė. Kaip nurodė Gedimino pilies bokšto vadovė Asta Daunoravičienė, ši paroda vyksta nuo šių metų sausio 1-osios: „Vieno eksponato paroda „Iškelta laisvės vėjui" yra dalis Lietuvos nacionalinio muziejaus 170-ajai sukakčiai skirto vieno eksponato parodų ciklo. 2025 m. Lietuvos nacionalinio muziejaus padaliniuose veikia proginės vieno eksponato parodos, kuriose eksponuojamos muziejaus padalinių turinį atspindinčios muziejinės vertybės. Vieno eksponato parodos „Iškelta laisvės vėjui" stende pateikiamą anotaciją parengė Lietuvos nacionalinio muziejaus istorikai."

Ji nurodė, kad parodoje „Iškelta laisvės vėjui" yra eksponuojama 1989 m. Gedimino pilies bokšte iškelta Lietuvos trispalvė: „Todėl šioje parodoje daugiau dėmesio sutelkiama į trispalvės iškėlimą tuometiniu Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio laikotarpiu, o K.Škirpa yra minimas Lietuvos nacionalinio muziejaus leidinyje šia tema „Lietuvos valstybinė vėliava Gedimino kalne"."

Nors akivaizdu, kad šiame stende akivaizdžiai daugiau dėmesio skirta ne 1989 m. įvykiams, o K.Škirpos ir kitų savanorių įvykdytam vėliavos iškėlimui. Beje, muziejaus minimo leidinio, kurį galima įsigyti muziejaus parduotuvėje, aprašyme K.Škirpos pavardės taip pat nėra.

Net Vilniaus miesto savivaldybei yra žinoma, kad pirmą kartą Gedimino pilies bokšte Lietuvos trispalvę 1919 m. sausio 1 d. iškėlė dešimties Lietuvos savanorių būrys: karininkas Kazys Škirpa, karo valdininkai Jonas Nistelis ir Petras Gužas, kareiviai Albinas Rauba, Romualdas Marcalis, Pranas Plauska, Jonas Norvila, Mikas Slyvauskas, Vincas Steponavičius ir Stasys Butkus. Tai savivaldybė kasmet nurodo, skelbdama apie sausio 1-ąją minimą Lietuvos vėliavos ir Pasaulinę Taikos dieną.

Interviu su istoriku Tomu Baranausku:

- Kaip manote, kodėl K.Škirpos neliko stende, kuriame pasakojama, kaip būtent jis Gedimino bokšte pirmą kartą iškėlė Trispalvę?

- Visada galima pasakyti, kad taip daroma dėl to, kad nebuvo vietos. Bet greičiausiai tiesiog nenorėta minėti šios pavardės. Ypač žinant, kiek buvo batalijų dėl K.Škirpos. Žinant Vilniaus miesto savivaldybės poziciją, kuri panaikino K.Škirpos gatvės pavadinimą, sudaužė K.Škirpos atminimo lentą. Tad greičiausiai jis nepaminėtas, norint kažkam įtikti.

Šis K.Škirpos vėliavos iškėlimas yra žinomas faktas. Ten dalyvavo keli karininkai, o jis faktiškai buvo pagrindinis veikėjas, kuris tai inicijavo. Jis vadovavo Lietuvos kariuomenės štabui. K.Škirpa, pastebėjęs, kad vokiečiai, išvykdami ši Vilniaus, nusikabino savo vėliavą, sumanė, kad atėjo laikas iškelti Lietuvos vėliavą.

- Ar tai taip nereikšminga, kad neverta paminėjimo?

- Žinoma, kad tai reikšmingas įvykis. Kai 1918 m. vasario 16-ąją buvo paskelbta Lietuvos Nepriklausomybė, valstybės struktūros dar nebuvo. Visa reali valdžia dar buvo vokiečių, o K.Škirpa jau kovo mėnesį kėlė klausimą dėl Lietuvos kariuomenės kūrimo. Jis buvo ne šiaip atsitiktinis pirmasis savanoris, bet ir kariuomenės kūrimo iniciatorius.

- Kodėl K.Škirpa tapo tokiu nepageidaujamu?

- Iš dalies tai kyla dėl dalies žydų veikėjų nepasitenkinimo. Jis buvo Lietuvių aktyvistų fronto organizatorius ir laikinosios birželio sukilimo metu paskelbtos vyriausybės vadovas. Vilniuje yra birželio 23-osios gatvė to sukilimo garbei pavadinta, niekas jos neatšaukė. Atmintinų dienų įstatyme ši diena taip pat yra įteisinta kaip atmintina. Taigi, oficialiai nėra paneigta, kad tai buvo reikšmingas Lietuvos pasipriešinimo sovietinei okupacijai faktas, bet K.Škirpos vardą vis tiek vengiama kur nors minėti ir stengiamasi jį iš visur trinti.

Tas karas prieš K.Škirpą vyksta, nors jo paties organizuotas Birželio sukilimas yra vis dar atmintina data, kurią Lietuvos valstybė įsipareigojusi puoselėti. K.Škirpa buvo ir Steigiamojo Seimo atstovas, turi ir daugiau nuopelnų. Tai nėra kažkoks atsitiktinis žmogus. Manau, kad šį kartą Lietuvos nacionalinis muziejus, jausdamas tam tikrą politinę konjunktūrą, nori išvengti kažkokių aštrių kampų.

- Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras pernai paskelbė išvadą, kad K.Škirpa nebuvo kolaborantas.

- Jis ir nebuvo kolaborantas. Tai skelbia ne tik centras. Apie tai yra ir mokslinių tyrinėjimų. 2020 m. VDU istoriko Simono Jezavitos disertacijoje „Kazio Škirpos geopolitinė Lietuvos vizija ir pastangos ją įgyvendinti 1938-1945 m." taip pat apie tai kalbama. Čia atliktas pakankamai rimtas tyrimas, žmogus apsigynė disertaciją ir už tai gavo daktaro laipsnį. Joje matoma, kad K.Škirpa turėjo manymą, jog tomis sąlygomis, kokios buvo, Lietuvos valstybę buvo galima atkurti tik bendradarbiaujant su Vokietija. Jam nepavyko, aišku. Bet tai ne kolaboravimas, o bandymas rasti sąjungininkų valstybės atkūrimui.

Bandymas vengti K.Škirpos yra tiesiog bailumas ir nenoras supykdyti kokio nors įtakingo politiko ar veikėjo, galbūt Vilniaus miesto savivaldybėje, o gal bijoma žydų bendruomenės vadovų reakcijų. Sunku pasakyti, ko labiausiai bijoma. O gal tai yra bendra baimės atmosfera. Matome, kaip bandoma jėga užgniaužti bet kokias K.Škirpos atminimui skirtas akcijas.

- Jeigu niekas nesipriešins, kas kitas gali atsirasti nepageidaujamų istorinių asmenybių sąraše?

- Jau dabar išbraukinėja visus, kurie bent kažkuo gali būti susiję su holokaustu. Aš suprantu, kad būti susijusiu su holokaustu yra negerai, bet kai kurios situacijos atrodo gana paranojiškai. Kalbant apie tą patį Joną Noreiką-Generolą Vėtrą, apie kurį yra žinių, kad jis, užimdamas tam tikras pareigas, gelbėjo žydus, kiek galėjo. Bet jis vaizduojamas kaip susitepęs žmogus. Lygiai taip pat ir su visais kitais, kurie bandomi vienaip ar kitaip susieti su holokaustu. Kai kurie veikėjai šmeižia net Adolfą Ramanauską-Vanagą, nors akivaizdu, kad tai visiškai iš piršto laužti dalykai.