Kunigas Antanas Saulaitis (1939-2025) tikėjo Šv.Velykų ir Lietuvos žmonių prisikėlimu

Dar prieš savaitę, kai teko su juo kalbėtis, A.Saulaitis pasidalino savo jaunystės prisiminimais apie 7-erius metus trukusią kunigo tarnystę tolimojoje Brazilijoje. A.Saulaitis jau kalbėjo silpnu balsu, bet net iš pagyvėjusios intonacijos buvo jaučiama, kaip A.Saulaičiui patiko tas egzotiškas, bet religingas kraštas. 

Galbūt tai buvo jau paskutinis kartas, kai monsinjoras pasakojo pasaulietei apie savo jaunystę ir piligrimystę. O ji prasidėjo tada, kai kartu su savo tėveliais per Antrąjį pasaulinį karą pasitraukė iš Lietuvos į Vakarus ir galiausiai atsidūrė JAV. 

Ten 1961-aisis tapo jėzuitu, o vėliau buvo įšventintas į kunigus. Nuo 2014 m A.Saulaitis apsigyveno Lietuvoje ir iki mirties dirbo Vilniaus Šventų Jonų (Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono Apaštalo-Evangelisto) bažnyčios vicerektoriumi. 

Tada, prieš savaitę, Verbų sekmadienį, klausiau tėvo A.Saulaičio:

- Jūs, 1961 m tapęs jėzuitu ir 1969 m įšventinta į kunigus, daug metų praleidote Brazilijoje. Tai katalikiškas kraštas, paveldėjęs senovės indėnų, portugalų užkariautojų ir išeivių iš Azijos kultūras ir kalbantis portugališkai. Kaip ten švenčiamos Velykos?

„Buvau Pietų Amerikoje, Brazilijoje septynerius metus ištisai, o paskui daug kartų ten lankiausi, - atsakė A.Saulaitis. - Buvau paskirtas į San Paulo lietuvių Švento Juozapo parapiją. San Paulas yra didžiausias Brazilijos miestas, apie 13 milijonų gyventojų, o visoje Brazilijoje gyvena daugiau nei 200 milijonų žmonių.. Didesnė jų dauguma - katalikai ir protestantai. Žinoma, prisimenu Brazilijos Šv.Velykas su didžiausiu džiaugsmu, tai tikrai gražiausi prisiminimai. Jau Didysis penktadienis ten yra nedarbo diena. Be to, Pietų Amerikoje, ypač Brazilijoje, vyksta Velyknakčiai, per kuriuos vyksta jaunimo šokiai, taip vadinami Kristaus prisikėlimo šokiai „Aleliuja". Iš pradžių būna Velyknakčio pamaldos bažnyčioje, o tada naktį, kai visai sutemsta, prasideda šokiai. Džiaugsmas - ne vien tai, kad jaunimo, vaikų šokiai, bet kad tai yra Prisikėlimo draugystė, žmonių bendravimas. Tai yra labai gražus paprotys."

- O margučius brazilai dažo?

- Margina, bet ne taip gražiai, kaip Lietuvoje. Nebent Brazilijos lietuviai gražiau numargina, bet marginimo paprotys nėra labai paplitęs. Jis nėra toks visuotinis kaip Lietuvoje. Aišku, dažo labai ryškiomis spalvomis, kaip ten įprasta, dabar - jau pirktiniais dažais, įvairiais milteliais, o anksčiau - kaip ir pas mus senovės kaime - su visokiomis žolėmis, gėlėmis. Verboms jie naudoja palmių lapus, nes kadagių neturi, o ten daug palmių auga. Bet brazilų verbos ne tokios gražios kaip Vilniaus krašto ar šiaip lietuviškos.

- Europiečiai jau irgi atsisako margučių. Nusiperka šokoladinį kiaušinį, šokoladinį Velykų zuikį - pasistato ant šventinio stalo ir džiaugiasi!

- Na, šokoladas - labai skanus dalykas! Ypač vaikams šokoladas patinka (juokiasi, - red. past.). O ir Brazilijoje Velykos švenčiamos labai nevienodai, nes tai labai didelė šalis ir pagal plotą, ir pagal gyventojų skaičių. Kai kur, Šiaurės Rytų Brazilijoje, yra tokių papročių, kokių mes jau neturime. Tie papročiai iš XVI amžiaus. Didžiąją savaitę rengiamos procesijos iš vienos bažnyčios į kitą. Net iš vieno miestelio į kitą. Procesija vaizduoja Jėzaus kelionę iš vienos bažnyčios ir pusiaukelėje - susitikimą su Šventa Marija, kuri ateina su procesija iš kitos bažnyčios. Paskui vaizduojamas Jėzaus nukryžiavimas ir prisikėlimas. Procesijos, kurių metu giedamos giesmės, vyksta ir miestuose, bet pačios gražiausios būna kaimuose ir miesteliuose.

O paskui naktį, po vakarinių pamaldų prasideda vaišės, šokiai. Visi labai švenčia, nes brazilams tai labai didelė šventė. Tiesa, Brazilijoje per Velykas būna ruduo, o per Kalėdas - vasara. Prisikėlimas švenčiamas, kai gamta ruošiasi ne atgimti, bet ilsėtis, tačiau nieko nepadarysi. Brazilijoje ruduo taip pat žalias, o per Kalėdas nėra sniego, labai karšta, sausa, tai žmonės vatą deda ant eglučių ar kokių nors kitų medelių, kad atrodytų kaip sniegas. Žinoma, prieš Velykas kaip ir prieš kitas religines šventes eina išpažinties. Aišku, ne visi eina. Tačiau kaimuose žmonės yra labiau religingi nei miestuose.

- Atrodo, jog Amerika, Afrika ir Azija šiuo metu yra katalikiškesnės ir šiaip krikščioniškesnės nei krikščioniškosios kultūros šaknis paveldėjusi Europa. Tos šaknys Europoje jau ganėtina apmirusios...

- Taip, gali būti, kad Pietų Amerikoje žmonės yra religingesni negu Europoje, eiliniai brazilai gal bendruomeniškesni, liaudiškesni, ypač provincijoje. Ten žmonės, manau, yra laimingesni nei didmiesčiuose. O dėl paburbėjimų, nepasitenkinimų, tai ir Lietuvoje, ir kitur visokių žmonių yra. Bet brazilai yra pripratę prie vieno posakio. Kai būna kas nors negero - šeimoje ar visuomenėje, jie visada sako: „Gelbėkime, ką galime". Tai vietoje to, kad vieni kitus smerktų, kaltintų, keiktų, jie žiūri, ką galėtų dar išgelbėti. Tai mes irgi galime palaikyti tą gerąją žmogaus prigimties pusę - padorumą, sąžiningumą, bendrystę, savitarpio pagalbą. Brazilai per Velykas net renka pinigus skurstantiems paremti.

- Kaip manote, ar Lietuvą aplenks kariniai neramumai? Bent šio šimtmečio pirmoje pusėje.

- Reikia turėti vilties, bet tuo pačiu bent kukliai ruoštis, nes visko gali būti. Juk šimtmečiais vyksta neramūs dalykai, žmonija nenurimsta, kariauja, nori kitus užimti, persekioti. Todėl reikia, kad nebūtume apsileidę, kad turėtume, kuo gintis ir apsiginti. Kad turėtume ir užtarėjų, ir išteklių.

- Sakoma, kad Dievas atidavė mūsų pasaulį šėtonui, bet mes, žmonės, vis vien turime būti ne šėtono, o Dievo pusėje.

- Nežinau, ar Dievas tikrai atidavė mūsų žemę velniui, bet visada yra mums duota ta geroji ir blogoji pusės. Geroji pusė yra užuojauta, teisingumas, savitarpio pagalba, rūpestis vargstančiais ir taip toliau. Tai yra Dievo šviesa. Aišku, visų mūsų pasaulio blogybių mes negalime ištrinti, bet galime gerąją, o ne blogąją pusę palaikyti. Nebūtina būti labai turtingam, kad būtum laimingas. Svarbiausia mums sugyventi vieniems su kitais. Tai yra didžiausia laimė. Turime tikėti, neprarasti vilties ir laikytis kartu, vieni kitus palaikyti. Ypač tuos, kuriems sunkiau, kurie dėl kokios nors priežasties vargsta. Kaip tik galėtume su džiaugsmu jiems padėti, kad prasmingiau būtų švęsti Velykas - prisikėlimo šventę. Čia nuolatinis mūsų uždavinys - kilti vis tvirčiau ir aukščiau. Aš pats žiūriu su viltimi į mūsų ateitį. Juk kiek Lietuva jau pakilo, pasiekė po sovietmečio, o kiek dar darbų yra prieš akis. Kiek žmonių stengiasi padėti valstybei stiprėti, augti. Švietimu rūpinasi. Sveikatos apsaugos reikalais. Aš žiūriu į visa tai labai teigiamai.

- Ir pabaigai, kodėl lietuviams pasauliečiams, gal tik paviršutiniškai katalikiškiems, taip nedrąsu kalbėtis su kunigu? Tarsi lauktume jo pasmerkimo ar nenoro su mumis kalbėtis? O ir kunigai, ypač vyresni, bendraudami su pasauliečiais būna kažkiek įsitempę, įtarūs?

- Gal kada nors koks kunigas atbaidė žmogų, buvo su juo nemandagus. Gal dėl to, kad buvo labai pavargęs ar dar dėl kažko kito. Bet dauguma kunigų, kuriuos aš sutikau, buvo ir yra malonūs žmonės. Žiūri, kaip gali padėti. Ypač vargstantiems, nuskriaustiems ir taip toliau. Į tai žiūriu labai teigiamai. Nors ir žinau, kad dar yra Lietuvoje daug trūkumų, nes po tiek metų sovietmečio laisvai, šviesiai jaustis yra labai sunku. Labai sunku atsistoti ant kojų. Yra mūsų tam tikra našta, kurios reikia atsisakyti.