Kur skuba vasara?

Patikėkite, gamtoje dvi savaitės yra tikrai daug, per jas vasara spėjo nuveikti svarbius darbus. Tačiau...

Ar jūs žinote, kad vasara tikrai skuba, bet ji viską daro sau. O mums jos skubėjimas nėra gera žinia, nes dar po 2 savaičių ji pakils į aukščiausią savo tašką, pabus jame ir pradės naują kelią, tik šįkart - žemyn nuo kalno, tamsos link.

Graudu tą žinoti, ne visada smagu suprasti ir matyti, kaip tai vyksta. Tačiau taip buvo visada, gamtos metų ratas sukasi, atnešdamas tai vasarą, tai žiemą. O mums reikia išmokti tą priimti ir branginti.

Tiesa, yra dar viena žinia, smagesnė: vasara turėtų trukti keturis su trupučiu mėnesio, prie to gamta mus palengva pratina, tačiau pati kol kas pasilieka teisę elgtis ir ,,kitaip".

Kaip? Pavyzdžiui, vasarą baigti rugpjūčio gale, tradiciškai, senoviškai.

Kol kas vasara vejasi pati save. Taip taip - jai gi teko pavasario nuobaigos: šalta žemė, sausra ir gerokai vėluojantys augalai ir vabzdžiai. Ar jiems pavyks pasivyti akimirkas, kuriose jie turėtų būti?

Galbūt, bet tai įvyks negreitai, nes žemė nesušyla taip greitai, augalai neišstypsta per akimirką, tam reikia laiko.

Visus metus mano automobilyje yra entomologinis tinkliukas - žinote, toks ant ilgo koto, skirtas vabzdžiams gaudyti. Kartais jo prisireikia vėlų rudenį ar žiemą.

Tačiau didžiausią prasmę jis turi dabar, kai pabunda vabzdžiai ir tinkliuku galima juos sugauti. Iš karto patikinu: nė vienas sugautas vabzdys nenukenčia, o jų gaudymas „šienaujant", taigi, braukiant tinkliuką per žolę, yra geriausias būdas sužinoti apie jų būklę.

Šiemet mano „šienavimas" labai nekoks, tinklelis būna pilnas pienių pūkų, o iš vabzdžių randu 1-2 rūšių blakių, skruzdėles ir „muses" - keleto rūšių dvisparnius.

Prieš savaitę po lietaus važiavau keliais per Žemaitiją ir stebėjausi netikėtu žaliųjų (kūdrinių) varlių migravimu - jos šokavo per asfaltą didesnės kūdros, ežerėlio, bebravietės link.

Tačiau negalėjau suprasti, iš kur jos keliauja: aplink nesimatė jokių išdžiūvusių kūdrų. O šios varlės žiemoja vandens telkinio dugne ir joms nėra ko keliauti. Užminta mįslė kol kas neatsakyta, tuo labiau kad kūdrinės varlės jau kurį laiką kurkia, pliuškenasi vandenyje, gaudosi ir kovoja.

Kai kur Lietuvoje (kad ir Sūduvoje) daugelis kūdrų ir kitų varliagyvių buveinių jau trečią pavasarį tuščios, be vandens, taigi - ir varlių jose nėra. Jei tose kūdrose kada nors atsikurs vandens režimas, prireiks ne vienų metų, kad jose vėl užkvarktų varlės.

Dar viena žinia iš kelionių po Lietuvą: jau galima pasakyti, kiek jauniklių išperėjo baltieji gandrai. Tiesa, pilkšvu pūku apšepę jaunikliai galvas kelia tik ankstyvų porų lizduose, kiti dar tik ritasi iš kiaušinių. Laukuose pabirę senieji gandrai skuba surinkti maisto porcijas visada alkaniems savo vaikams.

Ir dar žinia: su nuostaba stebėjau netoli Janapolės Telšių rajone vestuves kėlusius pilkuosius kiškius.

Penketas ilgaausių buvo be galo užsiėmę, negalėjau jiems trukdyti, tad palikau ramybėje ir nuvažiavau toliau.

Įdomu, kelinta vada gims po mėnesio: antra ar trečia? Gali būti, kad jau trečia...