1 nuotr.Biržų rajonas sudarė planą, pagal kurį vietos įstaigos bei įmonės bus tikrinamos, kaip jos laikosi Valstybinės kalbos įstatymo reikalavimų.
Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininku išrinktas Audrys Antanaitis, kuris 2017-2022 metais dirbo Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininku, sako, kad problema yra itin opi, ypač Vilniuje: daugiausiai gyventojų turinčiame Lietuvos mieste, kuri dar ir turi sostinės statusą, lietuvių kalba vaidina našlaitės vaidmenį.
Susitaria gražiuoju
Biržų rajono savivaldybės Jurgos Bagamolovienės įsakymu vietos kalbos tvarkytojai Ritai Kurganovaitei pavesta savivaldybės įmones, įstaigas, viešojo maitinimo ir kai kurias kitas privataus sektoriaus įmones tikrinti, ar jos, tvarkydamos ir rengdamos dokumentus, vykdo Valstybinės kalbos įstatymą, ar taisyklingi viešieji užrašai.
Taip pat bus įvertintas kavinių, barų, restoranų meniu kalbos taisyklingumas, įmonių, įstaigų ir organizacijų interneto svetainės ir t.t.
„Pas mus kalbos tvarkytoja kiekvienais metais susidaro savo veiklos planą, tai nėra kažkas neįprasto, tik tai reikia įtvirtinti teisės aktu. Bet mes su valstybine kalba, priešingai nei Vilnius, rimtų problemų neturime. Tik kiek su kalbos kultūra dokumentacijoje. Arba konkretus pavyzdys: viena įmonė norėjo registruoti pusiau anglišką reklamą - leidimo neišdavėme, kol reklamos nesutvarkė gražia lietuvių kalba. Finansinių sankcijų dėl Valstybinės kalbos įstatymo nesilaikymo niekad nesame skyrę, nes iki to niekada net nebuvo prieita. Visada gražiuoju susitariame. Šiuo atžvilgiu gerai, kad turime per 98 proc. lietuvių tautybės gyventojų", - „Vakaro žinioms" sakė J.Bagamolovienė.
Baisiausia - Vilniuje
Pasak kalbininko Audrio ANTANAIČIO, Biržų rajono savivaldybės administracijos direktorės įsakymas nestebina, nes kiekvienoje savivaldybėje yra po kalbos tvarkytoją, o didesnėse - net ir po du. Tik tiek, kad ne visur jų darbą reglamentuoja savo įsakymais vietos valdžia - ir taip aišku, ką kalbos tvarkytojai turi dirbti.
„Negirdėjau apie tokią Biržų rajono iniciatyvą, apie tokį teisės aktą, tačiau galiu pasakyti, kad kiekviena savivaldybė turi ir privalo turėti tokią pareigybę, kaip kalbos tvarkytojas. Jo funkcija ir yra tokia, kas įvardinta Biržų rajono savivaldybės teisės akte. Kalbos tvarkytojas yra dvigubo pavaldumo - pavaldus ir savivaldybei, ir Valstybinės kalbos inspekcijai. Jis turi patikrinti tam tikrą skaičių įstaigų, žiūrėti iškabas, tvirtinti reklamą, kad ji atitiktų Valstybinės kalbos įstatymą ir t.t.", - teigė A.Antanaitis.
Kalbininkas atkreipė dėmesį, kad didžiulė valstybinės kalbos vartojimo problema yra Vilniuje.
„Vilniui ir Kaunui, kaip didžiausioms savivaldybėms, skiriama po du kalbos tvarkytojus. Jie dirba, kaip gali, tačiau apimtys yra didžiulės, ypač sostinėje. Nes jai daugybę metų vadovauja politikai, kurie nėra pakantūs lietuvių kalbai, kaip, tarkime, Remigijus Šimašius, valdęs dvi kadencijas. Jis ne kartą klausė: „Kas čia blogo, kad viešos iškabos nėra lietuviškos?" Tokiu atveju kalbos tvarkytojams dirbti yra labai sunku.
O tokiuose Biržuose tikrai nėra daug įmonių, kurios norėtų angliškų iškabų. Sostinėje tokių yra pagrindinė masė, ir visos nusiteikusios labai aktyviai. Todėl Vilniuje reikėtų daugiau kalbos tvarkytojų. Ir, žinoma, būtų gerai, kad ir savivaldybės vadovai būtų palankiai nusiteikę valstybinės kalbos atžvilgiu. Deja..." - apgailestavo A.Antanaitis.
Kaip karo frontas
Jis pabrėžė, kad prekinių ženklų negalima versti į lietuvių kalbą, tačiau stebisi, jog net bendriniai žodžiai rašomi angliškai arba, geriausiu atveju, mažesnėmis raidėmis lietuviškai paaiškinama, kas tai yra per pastatas: parduotuvė, viešbutis ar dar kas nors. Ypač sostinės Vilniaus gatvėje, kuri vien dėl savo pavadinimo turėtų būtų itin lietuviška. O dabar lietuviai, nemokantys angliškai, kai kuriose sostinės vietose jaučiasi kaip užsienyje.
„Turistinėse zonose galimi ir angliški užrašai, kad turistams būtų lengviau susiorientuoti. Bet kai ant durų tėra užrašas „open" ir nėra „atidaryta", tai jau yra rimtas pažeidimas. Ir tokių atvejų yra daug. Arba maitinimo įstaigose yra atvejų, kai meniu skelbiamas tik angliškai. Taip neturi būti. Vilniuje pažeidimų tikrai labai daug. Kova vyksta, bet ir frontas - milžiniškas", - akcentavo A.Antanaitis.
Gerasis latvių pavyzdys
Kalbininkas pabrėžė, kad jokia kita kalba nėra draudžiama - netgi užrašai nelotyniškais rašmenimis. Tačiau lietuviški užrašai neturi būti mažesni bei mažiau ryškūs.
„Turistams dėl to jokių problemų tikrai nebūtų", - konstatavo A.Antanaitis.
Jis kaip gerąjį pavyzdį pateikė Latviją, kur, tarkime, ant daugelio parduotuvių durų nėra jokių „open", o tik „grūst" ar vilkt" (liet. - „stumti" ir „traukti").
„Pavyzdžiui, Daugpilis yra rusiškas miestas, kuriame latvių - tik apie 14 proc., dauguma gyventojų - rusai. Tačiau rusiškų užrašų nėra. Ir angliškų, beje, nėra. Jis, aišku, nėra turistinis miestas, bet turistų būna. Tačiau vis tiek akcentuoja tik latvių kalbą. Latviai - šaunuoliai. Mes šiuo atžvilgiu gerokai atsiliekame. Ypač Vilnius, Kaune situacija - gerokai geresnė", - pabrėžė A.Antanaitis.
Įvardino pagrindinį kaltininką
Jis prisiminė, kad, kai ėjo Valstybinės lietuvių kalbos komisijos vadovo pareigas, ne kartą tuometinio Vilniaus miesto mero Remigijaus Šimašiaus prašė audiencijos, kad būtų aptartos valstybinės kalbos naudojimo sostinėje problemos.
„Tačiau Šimašius vis atsakydavo: „Neturiu apie ką su tavimi kalbėti, nes Vilniuje viskas yra tvarkoje". O kiek skandalų visokių buvo. Pavyzdžiui, kai buvo įrengtas paplūdimys Lukiškių aikštėje, ten buvo vien angliški užrašai... Arba kai savivaldybė priėmė sprendimą, kad skundus rašyti ir į juos atsakinėti galima bet kokia kalba... Kinų, arabų ar dar kokia. Įsivaizduokite, ar įmanoma, kad tu nuvažiuosi į kokią kitą šalį ir bendrausi tik lietuvių kalba. Mes taikomės prie kitų, o užsienyje apie tokius dalykus net nepagalvotų", - pastebėjo kalbininkas.
Patys savęs negerbiame
Jį nustebino ir Vyriausybės sprendimas toliau leisti ukrainiečiams Lietuvoje dirbti su klientais nemokant bent lietuvių kalbos pagrindų.
„Terminas pratęstas vietoj to, kad būtų rengiama daugiau lietuvių kalbos kursų patogesnėse vietose. Buvo duotas 2 metų terminas, po to jis ne kartą pratęstas. Laiko mokytis lietuviškai buvo pakankamai, juolab kad niekas nereikalauja, kad pabėgėliai kalbėtų kaip filosofai, kad laisvai čiauškėtų: užtenka susikalbėti.
O terminų pratęsimas rodo, kad mes negerbiame savo valstybinės kalbos ir skatiname jos nesimokyti. Ukrainiečiai verti pagarbos, tačiau ir valstybinę kalbą reikia gerbti", - reziumavo A.Antanaitis.
