Lietuvoje dar vasara. O kada kasime bulves?

Klimato kaita sujaukė mūsų gamtos dienotvarkę - ilgus amžius veikusi pagal nepajudinamą tvarką, ji galutinai išsiderino, o jos kitimas yra toks spartus ir nenuspėjamas, kad jo pasekmių prognozuoti nedrįs niekas. Pabandykite, jei norite, tą padaryti - pasakykite, koks bus, tarkime, 2030 metų pavasaris, kokia vasara ir koks ruduo. Liko šeši metai, bet per juos, žvelgiant į šių dienų tendencijas, turėtų įvykti labai daug kas.

Gamta nežino valstybių sienų, todėl negalime ko nors kaltinti, negalime užsidaryti, apsitverti... Panašiai negalime sakyti, kad patys esame niekuo dėti, nes daug ką naudojame, teršiame, deginame, o milijonas automobilių kasdien „kvėpuoja", išmesdamas pavojingus anglies junginius. Tačiau mes galime tyliai džiūgauti, kad mūsų gamta yra be galo žalia, kol kas mažiau liesta žmogaus veiklos. Neapsigaukite - viskas yra labai trapu!

Neseniai bandėme išsiaiškinti, kas fiksuoja visus gamtoje vykstančius pokyčius. Paaiškėjo, kad orų pokyčiai stebimi ir užrašomi labai kruopščiai - nieko keisto, tas Lietuvoje daroma nuo 18 amžiaus. O kas atlieka, sakykim, visų augalų žydėjimo fenologinius stebėjimus, kas seka visų vabzdžių visoje Lietuvos teritorijoje, paukščių išskridimo terminus? Pasirodo - tokio centralizuotai valdomo, metodiškai paruošto darbo niekas neatlieka, todėl apie pokyčius nei po metų, nei po šešerių niekas nieko nepasakys. Nes nežinos...

Ateina bulviakasio metas, kuris kaime visada tekdavo rugsėjo viduriui ar antrai jo pusei. Taigi, bulviakasis buvo ir didelis darbas, ir šventė, nes paprastai į jį susirinkdavo visa išsibarsčiusi šeima, dalyvaudavo talka (kaimynai, tolesni giminės). Šios talkos papročiai, lydintys darbus, pietų ruošimą, talkos pabaigtuves, buvo unikalūs. Jie tyliai išnyko neužrašyti.

O kas išliko? Manau, kad kai kur turėjo išlikti namų šeimininkų sąsiuviniai, kuriuose būdavo užrašomas tos dienos oras ir skaičiai, duomenys apie pavasarį pasodintą bulvių kiekį ir prikastą rudenį. Taip darė mano tėtė - pamenu, kad jis atsiversdavo pernykštį sąsiuvinį ir lygindavo derlių, taigi - vertindavo metų sėkmę.

Dar noriu grįžti prie bulviakasio... Mačiau jų daug, niekada nepamiršiu nei šviežiai išartos žemės kvapo, tokio sodriai rudeniško, su žagrės perpjautų bulvių poskoniu, taip pat ir šaltos ryto žemės, purškiančio lietaus ar giedros su aukštam danguje rypaujančiom gervėm, su skraidančiais voratinkliais. Pilnos pintinės išpilamos į maišus, jie vis pilnėja, Du stipriausi vyrai kelia juos į vežimą ir darda namo, kur rūsyje paruošti aruodai bulvėms supilti. Darbas sunkus, bet linksmas, nes darbuojamės visi kartu, nes gražus ruduo, nes tą daryti gera...

Nepraleiskite šio rudens bulviakasio - jei neturite savo bulvių lauko, eikite talkon. Ir būtinai apie viską parašykite savo sąsiuvinyje. Nes ir tą daryti labai gera...