Lietuvos vardas. Pasendintas puse tūkstančio metų. Ar tikrai?

Oficialiai teigiama, jog Lietuva kilmininko linksnyje (Lituae) pirmą kartą buvo paminėta vokiečių Kvedlinburgo analuose XI amžiuje. Metraštininkas aprašo misionierių šv.Brunoną (Bonifacijų), kuris 1009 metais buvo pagonių nužudytas Lietuvos (Lituae) pasienyje.

Tačiau V.Jankauskas Vatikane rado Paolino Minoritos iš Venecijos rankraštį, parašytą XIV amžiuje, aprašinėjantį ir istorinius įvykius, kurie vyko daug anksčiau.

Tos istorijos surinktos ne tik iš išlikusių šaltinių, bet ir iš tokių šaltinių, kurie iki šių dienų neišliko. O gal tik dar neaptikti. P.Minoritos rankraštyje aprašinėjamas ir hunų vado Atilos (406-453) žygis į Italiją, įvykęs 452 metais. Taip pat rašoma, jog metais anksčiau Atila pasiuntė savo šnipus ar žvalgus (spectatores) į keturias pasaulio šalis - Kelną, Zadarą, Lietuvą (Lituam) ir Dono upės pakrantę.

Toks Atilos žygis į Italiją tikrai įvyko. Tačiau nėra išlikusių I amžiaus šaltinių, kuriuose būtų žodis „Litua".

Istorikai neatmeta galimybės, jog pasakojimą apie hunų įsiveržimą į Romos imperiją istorikas P.Minorita nusirašė nuo X-XI amžiuje parašytos kito metraštininko kronikos.

O gal tikrai?

Istorija yra mokslas, kuris privalo remtis neginčijamais faktais. Tačiau niekas netrukdo mums, ne istorikams, žiūrėti į praeitį romantiškiau. Juolab kai ir mūsų senieji istorikai (Albertas Kojalavičius-Vijūkas, Simonas Daukantas ir t.t.) kartais supainiodavo vaizduotę su tikrais faktais. Juk mes buvome kilniai „kildinami" net iš romėno „imperatoriaus" Palemono!

Kita vertus, neįsivaizduokime, jog lietuviai viso labo buvo niekam nežinomi žmogeliai, gyvenantys pelkynuose ir giriose. Tarsi atsilikusi gentis Amazonės džiunglėse. Būtų buvę net keista, kad europiečiai nežinotų, kas gyvena Europoje. Juolab klajokliai, visur landžiojantys hunai.

Tautoms reikalingos legendos, kad jas sustiprintų. Pavyzdžiui, hunai, pasklidę vos ne po visą Europą, turėjo savo centrą Panonijoje (dabartinė Vengrija), todėl Atila Vengrijoje yra populiarus vardas. O Graikija ir Šiaurės Makedonija nesutaria, kam priklauso karvedys Aleksandras Makedonietis. Kipras turi uolas, prie kurių esą maudėsi deivė Afroditė.

Tad ir mums niekas nedraudžia tikėti, jog Lietuvos vardas buvo paminėtas puse tūkstančio metų anksčiau. Nes neužrašytas cirkuliavo turbūt dar anksčiau. Juk dabartinė Lietuvos teritorija nebuvo negyvenama dykvietė. Čia gyvenę žmonės savo teritoriją vis vien kažkaip vadindavo.

Istorikai, kaip minėjau, turi kliautis tik faktais. Tačiau, jei pasaulyje nebūtų gimęs toks romantikas verslininkas Heinrichas Šlymanas (Heinrich Schliemann), Trojos miestas taip ir būtų likęs tik gražia legenda „Iliadoje" ir „Odisėjoje". Galų gale, net ir dėl šių kūrinių autoriaus, aklo dainiaus Homero autorystės nesutariama! Tad kodėl ir mums nepasvajojus?

Atsiranda impulsas tyrinėti toliau

Istorikas, humanitarinių mokslų daktaras Tomas Baranauskas sakė manantis, jog V.Jankauskas rado vieną šaltinį, kurį dar reikia įvertinti.

„Tas rastas šaltinis, - paaiškino T.Baranauskas, - yra gerokai vėlesnis už tą laiką, apie kurį rašo. Tai yra XIV amžiaus šaltinis, dar yra žinomas XIII amžiaus šaltinis, bet jis rašo apie V amžių. Suprantama, kad tai kelia tam tikrų problemų, bet šaltinių ciklas, kuriame Atila yra siejamas su Lietuva, yra žinomas dalykas. Anksčiau jis buvo žinomas vengrų kronikose, o dabar V.Jankausko atradimas praplečia mūsų žinias tuo, kad atranda tą patį dalyką ir Venecijos kronikose. Ir būtent tai sudaro galimybę plačiau interpretuoti, iš kur ta žinia galėjo atsirasti. Aišku, galutinio atsakymo čia kol kas nėra ir vargu ar greitai galime tikėtis, kad būtų, bet tai yra mažai tyrinėtas siužetas ir dabar jau atsiranda ir impulsas, ir galimybė jį plačiau patyrinėti. Aiškintis, iš kur tokia informacija galėjo būti."

„Dar vienas dalykas, - tęsė T.Baranauskas, - yra ne tik tai, ką V.Jankauskas paskelbė mažame straipsnelyje. V.Jankauskas yra parašęs daug išsamesnį straipsnį moksliniame žurnale „Lituanistika", kur aš esu atsakingas sekretorius ir kol kas esu vienas iš nedaugelio tą straipsnį skaičiusių. Tai aš galiu pasakyti, kad tame straipsnyje yra dar viena dalis, pasakojanti apie archeologinius liudijimus, kad hunai yra puldinėję dabartinę Lietuvos teritoriją. Tai šitas dalykas seniai yra archeologų diskutuojamas ir šiame kontekste yra daug įdomių dalykų, nes Lietuvoje archeologai, kasinėdami pilkapius, randa hunų strėlių tribriaunių antgalių. Pavyzdžiui, rastas kapas, kur tribriaunis strėlės antgalis yra įsmigęs į kaulą. Tai rodo, kad dabartinėje Lietuvos teritorijoje būta susidūrimų su hunais."

T.Baranauskas patikslino, jog kol kas negalime sakyti, kad Lietuvos vardas tikrai buvo žinomas jau I amžiuje.

„Tai yra sudėtingas dalykas. Viena vertus, mes galime pagal archeologinius duomenis spręsti, kad hunai buvo pasiekę Lietuvos teritoriją, bet ar ta teritorija jau buvo vadinama Lietuva, ar tas žodis atsiradęs vėliau, XIII-XIV amžių kronikose, tai čia dar reikėtų diskutuoti, - sakė T.Baranauskas. - Dabar mes turime neginčijamą Lietuvos paminėjimą 1009 metais. Mes jį turime iš XI amžiaus šaltinių, todėl jais pasitikėti problemos nekyla. O V.Jankausko minimu atveju praėjo ilgas laiko tarpas.

Tiesa, baltų gentys buvo minimos jau I-II amžiuje. Romėnų istorikas Publijus Kornelijus Tacitas (56-117) savo knygoje „Germanija" rašė apie aisčius (aestiorum gentes), tačiau yra dar įdomesnis šaltinis - graikų geografas, astronomas, kartografas Klaudijus Ptolemajus (apie 90-apie 168) maždaug 150-aisiais metais savo knygoje „Geografija" jau mini konkrečias baltų gentis - tai galindai, sudinai (sudūviai) ir selai, kuriuos būtų galima susieti su sėliais. Čia, Ptolemajaus „Geografijoje", mes matome konkrečias baltų gentis, kurios paskui, XIII amžiuje, jau minimos rašytiniuose šaltiniuose. Vadinasi, tai rodo, kad tokie pavadinimai, užrašyti XIII amžiuje, gyvavo jau II amžiuje, bet Lietuva ten tarp baltų genčių nėra paminėta. Tačiau iš principo pačios galimybės, kad Romos imperijoje jau žinojo apie Lietuvą, mes negalime atmesti. Tokių dalykų teoriškai galėjo pasitaikyti, analogiškai kaip ir XIII amžiuje paminėti baltų genčių vardai jau buvo žinomi ir II amžiuje. Čia vėlgi apie Lietuvą tiesiogiai nepasako, bet pasako apie kontekstą, apie tam tikras galimybes."