L.Janušonytė apie LRT: „Atsakomybės ten nebėra“

- Neslėpėte pasipiktinimo Karaliaus Mindaugo taurės finalo transliacija. Kas labiausiai nepatiko, tuščias eterio laikas belaukiant apdovanojimų ceremonijos?

- Kadangi nacionalinė televizija, turi būti aukščiausios kokybės vaizdas ir garsas. Tiesioginėms transliacijoms reikia ruoštis iš anksto. Pamenu, kai pati buvau sporto prodiuserė, būdavo LKL žvaigždžių diena, ten - daug veiksmo. Ir studijoje, ir Kauno sporto halėje buvo žmonių, kad jei kokia pauzė, jie nueis ir padarys interviu ar paleis kokį iš anksto parengtą reportažą. Juk eterio sekundė televizijoje yra labai brangi!

Mane šokiravo pirmiausia tuščias eterio laikas. Jeigu Lietuvos televizija rodo renginį, ji ir atsakinga už tai, ką mato žiūrovas. Buvo pakomentuota kažkam iš žurnalistų, kad „mes ėmėme produktą, kurį mums pristatė LKL". Įsivaizduokite, ar gali atsakyti už tai, ką tau pristatys? Juk negali aklai pasitikėti.

Įsivaizduokite kokį nors kultūros renginį ir jį pristato kokia Kultūros ministerija, kuri sakytų „mes jums produktą pristatysime". Kitaip sakant, televizija gautų gatavą produktą. Nes taip patogiau, bet pirmiausia - pigiau. Į tą pigumą viskas... Kad ir tas pats LKL suinteresuotas parodyti savo rėmėjus, dar kažką, - viskas jų rankose, tai gali rodyti, ką nori.

Antra - niekas nebuvo suplanuota. Pasakyta, kad renginys nuo tada iki tada, turėtų prasidėti žinių laida - juk Vasario 16-oji ypatinga diena - ir nieko nevyksta. Aišku, paskui spaudos atstovė pasakė, kad parodė bėgančią eilutę, kad bus vėliau, nes renginys užsitęsė. Tas užsitęsimas buvo betikslis, o bėganti eilutė atsirado po 20 minučių.

Pati pamenu, sudėtingiau būdavo olimpinių žaidynių transliavimas, kai iš tikrųjų būna ir pratęsimai. Bet tam ir sėdi komanda, planuoja, numato visus galimus atvejus. Žinoma, toje srityje reikia nusimanyti.

Mane stebina tai, kad nacionalinė Lietuvos televizija sako, taip, mums patogiau, mes imame transliacijas iš LKL. Viskas atiduota į privačias KTS (kilnojamoji televizijos stotis) rankas. Perkamos transliacijos. Nežinau, ar yra daug nacionalinių televizijų, kurios ne pačios transliuotų, o tiesiog imtų produktą. Viską pirktų. Tas ir matosi televizijoje. Čia ne mano žodžiai, čia kolegų žodžiai, su kuriais kartu dirbome.

Ateidavome į televiziją kaip į savo namus. Sutikdavome savo draugus, aptardavome problemas. O dabar - viskas išdraskyta, nieko nebėra. Tai jau nebe namai. Panaikino Sporto redakciją, atleido daugybė darbuotojų, nes pigiau pirkti pasiūlytą produktą.

Televizija visada buvo kūrybinių darbuotojų namai. O dabar - atneša kasetę arba paduoda signalą ir „ką matau, tą dainuoju". Taip negali būti! Man įdomu, kaip jie (LRT, - aut. past.) susitvarkys su olimpinėmis žaidynėmis. Juk reikia ne tik viską suplanuoti, reikia komentuoti, reikia daryti laidas, pokalbius, apžvalgas. Jeigu jau visai visi darbuotojai atleisti, liko tik keletas...

Kalbos kokybės visiškai nėra, tik šūkaliojimai „ach, uch, ai, o" ir panašiai. Čia jau kita problema. Mane, kaip sporto prodiuserę, iškart būtų atleidę iš darbo už tokią transliaciją. Toks buvo požiūris - negali į eterį leisti broko. Mes labai atsakingai dirbdavome savo darbą. O dabar atsakomybės nebėra, nes taip pigiau. Kur mes nueisime? Nejau viskas daroma dėl pinigų? Niekada tų pinigų nebūdavo daug, Lietuvos televizijoje niekas neužsidirbo mersedesų ir jokių lobių neturi. Žmonės išėję į pensiją gauna po kelis šimtus eurų ir kažkaip gyvena. Bet ką jie (LRT, - aut. past.) taupo, kieno ta kišenė? Juk finansuojama iš valstybės.

Kol kas Lietuvos televizija nei privatizuota, nei gyventojai moka. Pavyzdžiui, Vokietijoje gyventojai moka abonentinį mokestį ir televizija, be abejo, labai turtinga, nepalyginsi su Lietuvos televizija.

- Jūs kaip savo srities profesionalė dabar galite ramiai žiūrėti transliacijas, laidas?

- (Juokiasi.) Galiu. Kai yra įdomus pašnekovas, apipavidalinimas jau manęs nenervina. Svarbu, kad būtų gylis. Kokių Lietuvoje yra įdomių žmonių, daug pasiekusių, ir moksle, medicinoje. O einama paviršiumi, yra kokia žvaigždutė ir kalbama apie nieką. Tie tauškalai mane nervina, bet jų ir nesiklausau.

- Kokių reakcijų sulaukia jūsų įrašai socialiniuose tinkluose apie televizijos kokybę?

- Aš jau nebedirbu, esu senjorė ir tiek... Kartais pasakau savo nuomonę, tai mano asmeninė nuomonė, ir aš neprivalau niekam pataikauti. Manęs dabartinė LRT vadovė labai nemėgsta, anksčiau vis kažką pakritikuodavau, ar tai, kad atleidinėjami vyresni nei 50 metų žmonės ar dar ką. Ko įdomiau klausytis: patyrusio žmogaus, kuriam jau 50 metų ir jis daug gyvenime matęs ir žino, ar jaunesnio, kuris pigiau kainuoja ir greičiau padaro reportažus nei tas vyresnis, nes vyresniam įdomu įsigilinti, jam reikia laiko. Tada ir kokybė kitokia. Ar mums reikia greičio ir jaunimo, ar reikia kokybės? Vokietijoje nemačiau nė vieno žmogaus, kuris būtų atleistas už tai, kad jam 50 metų suėjo...

Pažiūrėkite, kas ten liko. Ačiū Dievui, Bučelytę (žurnalistė Eglė Bučelytė, - aut. past.) laiko. Jeigu ne Sausio 13-oji, tai patys suprantate... Ji yra legenda ir jos neišvysi... Liaudis pasipiktintų.

O savo nuomonę aš pasakau todėl, kad pati dirbau tą darbą ir tikriausiai išmanau. Žmonės daug kalba, bet nepareiškia viešai. O kai parašau, tada žmonės sako, „iš tikrųjų taip, ne tik aš vienas galvojau taip".

Žmonės mėgsta sportą, tai sritis, kuri suvienija žmones. Sportas patinka ir jaunimui, ir seniems. Sportas televizijoje visada užėmė ryškią vietą. Nesuprantu, kaip galima panaikinti Sporto redakciją ir atleisti žmones... Pamenu, Sporto redakcija Lietuvos televizijoje buvo per amžių amžius. Staiga, kai įvyko redakcijų perorganizavimas, buvo panaikintos visos redakcijos, ir Sporto redakcija, palikta tik Naujienų tarnyba. Praėjo keli mėnesiai, tuomet dar Rita Miliūtė buvo televizijos direktorė, tada ji mane pasikvietė ir sako, matau, kad be Sporto redakcijos nieko čia nebus... Nes gyvenimas eina toliau, sporto rodoma daug, o kas jį „šefuos", kas darys? Taigi Sporto redakcija vėl atsirado.

Aš nesuprantu, kam naikinti, kam išradinėti kažką naujo, kai viskas gerai funkcionuoja? Jeigu tai dėl taupymo, tai kur mes su tokiais taupymais nueisime? Rodysime tai, ką mums duos? Jeigu esi valstybinė televizija, turėtumei rodyti tai, kas rūpi televizijos žiūrovui ir Lietuvos gyventojams; rodyti tai, kas žiūrovui įdomu, o ne tai, kas susimoka.

- Internete galima bet ko pasižiūrėti.

- Lietuvos televizija visada buvo lygis, nes ten dirbo profesionalai, kurie tikrai išmanė savo darbą, buvo baigę mokslus. Kad ir žinios, ar viename portale paskaitei, ar kitame, jos - vienodos. Juk reikia džiaugtis, kai darbe turi žmogų profesionalą, nesvarbu, kiek jam metų. Kai žmogus pateikia kokybišką, visiškai kitokį reportažą, - tuo reikia tik džiaugtis.

Pamenu, kiekvieną pirmadienį būdavo sporto laida, pati laidą vedžiau, tai važiuodavom, filmuodavom. Nedarydavai iš kažkur nugirdęs... Pamenu - pasaulio čempionatas, Virgilijus Alekna nepatenka tarp prizininkų, kas atsitiko? Taigi niekas! Visi tiesiog iškritikavo, kaip čia Alekna liko kelintas... O kad kažkas jam ar treneriui paskambintų ir paklaustų, kas nutiko. Aš jam paskambinau ir paklausiau, o jis atsakė, kad sirgo, karščiavo, todėl ir negalėjo būti kitokio rezultato. Kur link lenkiu? Dabar tik vienas nuo kito nusirašo ir tos žinios yra vienodos. Dabar gi, kad kuo greičiau. Tai gal pateikime kitaip, savitai, sužinokime, paklauskime, paskambinkime. Išgirskime bent tris skirtingas nuomones.

- Kuo tokia praktika baigsis?

- Matome, kaip viskas keičiasi, grėsmė pakibo viskam, ir mums, kaip žurnalistams, išgyventi bus labai sudėtinga. Daug kas televizijos nebežiūri, bet yra žmonių, kurie nori matyti, dėl jų reikia stengtis. Jei taip ir toliau, tai bus nebetekta nei jokio žiūrovo, - nei vyresnio, nei jaunesnio...

Kiekybė išstūmė kokybę. Kokybė turi būti, juk čia ne kiemo televizija.

Vadovas turi prisiimti atsakomybę. Kalbininkai tikrindavo mūsų kalbą, žiūrėdavo žinias ir pateikdavo pastabas, kokius žodžius neteisingai sukirčiavome ir panašiai. Pavyzdžiui, olimpinėse žaidynėse negali iš anksto pasirengti, bet mes darydavome nedaug klaidų. Mus kontroliuodavo, mes stengdavomės. Žinojome, gausime per pirštus, nukentėsime finansiškai. Mes atsakingai dirbdavome, o ne tep lep atėjau, paėmiau mikrofoną, pakalbėjau, trenkiau durimis ir išėjau. Svarbus vadovo požiūris.

Dabar televizijoje vienas kito nepažįsta. Išdirbau 34 metus televizijoje, visus pažinojau. Mano buvę kolegos sako, aš nepažįstu, kas ten ką daro. Sėdi kažkas ir kažką organizuoja. Nauja koncepcija.

Vieną kartą atėjau pas savo draugę, dar LRT dirba, klausiu, kokie čia žmonės, o draugė sako, kad pati nepažįsta. Sakė, pamiršk, čia jau nebe televizija. Čia kažkokia kontora. Čia nebėra kūrybinių darbuotojų.

Lietuvos televizija buvo kaip namai, dabar jau tų namų nebėra.