Mano šuo tarytum ledlaužis

- Gerb. Marija, esate biomedicinos mokslų daktarė, dėstote studentams ir dar esate kaniterapijos specialistė? Kaip prasidėjo draugystė ir bendra veikla su šunimis?

- Nuo vaikystės auginome šunis, gana rimtus, didelius, pavyzdžiui, Kaukazo aviganius. Visada buvau linkusi pažinti gamtą. Pamenu, būdama maža mergaitė jau svajojau turėti savo zoologijos sodą, veikiantį gyvūnų gerovės principu. Tiesa, man pasisekė, iš tiesų turėjau mažą zoologijos sodą, tam buvo paskirtas visas kambarys mūsų privačiame name. Auginau gyvates, driežus, triušius, žiurkes... Net papūgų kolekciją turėjau, vežiausi jas iš įvairių zoologijos sodų, net kitų šalių. Žinoma, kaip minėjau, auginome ir šunis, tačiau tais laikais dar nieko nežinojau apie kaniterapiją (kaniterãpija (lot. canis - šuo + gr. therapeia - gydymas, slaugymas) - tai pagalbinis gydymo ir reabilitacijos būdas, kurį taikant dalyvauja specialiai išmokyti šunys).

Man labai svarbu atsižvelgti į gyvūno gerovę, kad jis jaustųsi gerai. Gyvūnas nėra įrankis, jis - partneris. Prieš įsigydama šunį kokius metus domėjausi kaniterapija. Kai jau atsirado šuo, pačią pirmą dieną turėjau pokalbį apie treniruotes, kaip šunį socializuoti, ruošti. Greitai bus 5 metai, kai mes kartu su Hepi Tara Luna.

- Kaip rinkotės šunį?

- Seniai svajojau apie tokį šunį, bet vis save stabdžiau, nes supratau, kad reikės paskirti daug metų buvimui kartu. Pamenu, buvo karantinas, dirbau nuotoliu, ieškojau šuniuko Lietuvoje, kad šis būtų tinkamas padėti žmonėms, bet tuo metu neradau. Taigi vežiausi šuniuką iš Latvijos. Tiesą sakant, pati esu pusiau latvė, mano tėtis latvis, - ir aš tuo didžiuojuosi (šypsosi).

Važiavau kelis kartus į Rygą, kad susipažinčiau su šuniuku, kol jis auga; domėjausi, koks jo būdas. Man pasisekė, Hepi yra tinkamas šuo, geranoriškas, neturi elgsenos problemų - daug svarbių šuns savybių tikrinamos per kaniterapijos egzaminą.

Berno zenenhundai yra labai draugiški, gali dalyvauti įvairiose veiklose. Hepi yra lankiusi ir žmogaus paieškos treniruotes. Norėjau šuns, kuris pats trokštų bendrauti su žmonėmis. Toli gražu ne visi šunys to nori, dalis jų nenoriai bendrauja, nemėgsta glostymo. O Hepi yra draugiška, žinoma, ir ji pavargsta, jai irgi reikia atsitraukimo, poilsio. Kalbant apie kaniterapiją, šuniui reikia energinių, kognityvinių resursų, šuo jaučia žmones, atsižvelgia į savo šeimininką. Bet aš savęs Hepi šeimininke nevadinu, vadinu save vedle. Mes esame lygiavertės, neišskiriame, kuri čia svarbesnė.

- Hepi viena akis melsva, jūsų veikloje tai - pranašumas?

- Standartas yra abi rudos akys. Toks šuo negalėtų dalyvauti parodose ar tikti veisimui. Jeigu kalbėtume apie šuns veislę, tai nėra pranašumas, jei - apie psichologinius dalykus, savo netobulumus - šiuo atveju Hepi yra nestandartas - galime pasidžiaugti, kad tai pranašumas. Daugumai žmonių mano šuo kelia šiltus jausmus, dažnai gatvėje girdžiu komentarus „oho, kokia akis melsva!".

- Papasakokite plačiau apie kaniterapiją.

- Šuo tokiai veiklai turi būti specialiai paruoštas, išlaikęs Kaniterapijos asociacijos organizuojamą egzaminą. Yra daug reikalavimų, kuriuos šuo turi atitikti, kad galėtų dalyvauti psichoedukacinėje ar kitoje veikloje. Yra reglamentuota, kas gali vesti užsiėmimus su šunimi, tai gali būti specialistas kaniterapeutas, psichologas, ergoterapeutas ar pedagogas. Žodžiu, žmogus turi turėti tam tikrą išsilavinimą. Mano šuo perėjęs testavimą. Dirbame kartu su Hepi su suaugusiais, vaikais, žmonėmis, turinčiais specialiųjų poreikių.

Šuo yra žmogaus pagalbininkas ir motyvuotojas. Jis bendrauja betarpiškai. Moksliškai įrodyta, kad ilgą laiką glostant šunį, su kuriuo jau sukurtas ryšys, mūsų nervų sistemoje sumažėja streso hormonų, pagerėja nuotaika, lengviau įsitraukiame į veiklą. Pas mane ateinantys žmonės sako, kad jie tiesiog pailsi ir atsipalaiduoja. Tai bendrystė.

Bendravimas su šunimi padeda žmonėms, patiriantiems bendravimo sunkumų. Šuo - kaip ledlaužis. Žinoma, svarbu, kad žmogus nebijotų šuns, nes jei bijo, tokiu atveju taikomi specialūs metodai.

- Tiesa, kad šunys jaučia žmonių baimes?

- Šunys turi puikią uoslę, jeigu į olimpinį baseiną kaptelėtume vieną lašą kvapnios medžiagos, šuo užuostų. Tai labiausiai išvystytas jų pojūtis. Žmogus bijodamas išskiria adrenaliną, šuo tikrai užuodžia. Moksliniai tyrimai rodo, kad šuo užuodžia diabetu sergančių asmenų gliukozės pokyčius. Įdomus faktas, kad šunys Covid pandemijos metu buvo mokomi užuosti šią ligą. Svarbu šuns mokymai, nes jis turi iš daug informacijos atsirinkti ir suprasti, ko žmogui reikia.

- Ar lengva tapti kaniterapijos specialistu?

- Na, reikia mokytis (šypsosi). Mokiausi ir aš, ir Hepi mokėsi. Žinoma, labai padeda mano jau įgyti mokslai. Vilniaus universitete baigiau psichologijos bakalaurą, dabar tęsiu klinikinės psichologijos magistrantūros studijas ir studijuoju paskutiniame profesionaliame lygyje psichoterapeutės diplomui įgyti egzistencinę psichoterapiją Humanistinės ir egzistencinės psichologijos institute.

Nuolatos norisi tobulėti. Žinoma, žmogui kaniterapijos srityje svarbu būti kantriam, pastabiam, empatiškam. Terapija yra apie ryšį, vien žinių gali nepakakti, reikia ir jausmo.

- Kokie žmonės, dėl kokios pagalbos į jus kreipiasi?

- Labai įvairiai, ir amžius įvairus, nuo darželinukų tėvų, mokytojų iki globos namų. Gali būti žmonės, turintys sutrikimų, tokių kaip autizmas. Čia svarbu yra ryšys, koks jis užsimezga su šunimi.

- Apie ką kalbatės su bendruomene apsilankiusios su Hepi kad ir ugdymo įstaigose?

- Pradedu nuo saugaus elgesio su gyvūnu, nes mums svarbu ir pačioms saugiai jaustis, susikurti palankią aplinką. Tada kalbamės apie gerovę, kokios šuniui būtinos sąlygos. Svarbu pažinti ir savo, ir šuns bendravimą. Veiklos įvairios, gali būti skaitymas su šunimi. Dalyvavome projekte bibliotekoje, vaikai ateina, o šuo dalyvauja procese priimdamas, o ne reikalaudamas. Gali būti ir bendra mankšta, kai šuo dalyvauja kokioje rungtyje. Temos įvairios.

Gal skamba pernelyg neįtikėtinai, tačiau žmonės keičiasi bendraudami su šunimi. Būna, net gatvėje prieina, sako, „aš labai bijojau šuns, ir matydavau jus su šunimi, plaukai šiaušdavosi, o paskui aplankė jausmas, kad baimė dingo, atsirado noras šunį paglostyti; viduje tarsi kažkas pasikeitė". Man gražiausia, kai žmogus iš edukacijų, bendravimo išsineša patyrimą, pajaučia gerumą, džiaugsmą. Tokių istorijų ne viena. Mėgstu ir labai vertinu šią veiklą, esame su Hepi laimingos, kai jaučiame, kad ir žmonės šalia pajaučia laimę.