Mentoriai ant kiekvieno kampo: išsilavinimo neturi, o versliuką suka

- Kodėl žmonės važiuoja į pasaulio kraštą ieškoti atsakymų į gyvenimo klausimus, o paskui grįžę puola gydyti ir konsultuoti kitų?

- Tam yra kelios priežastys, viena jų - kai kurie važiuoja iš beviltiškumo, gali turėti dvasinių, psichologinių, sveikatos problemų. Nėra blogai, kai žmogus stengiasi sau padėti. Pavyzdžiui, jis serga onkologine liga, nepasiekė remisijos. Važiuojama ieškoti pagalbos sau. Jeigu tą pagalbą tikrai gauna, tai gerai. Kita vertus, įtaiga labai veikia, žmogus turi tikėti, jeigu jis tiki, kad pameditavęs ar pavalgęs kokio ypatingo maisto, pasijus geriau...

Be to, niekada nebuvo taip, kad žmonės nesivaikytų mados. Evoliucionuojant tik keičiasi mados. Dabar „ant bangos" yra mokymas, pradedant influenceriais, kurie moko gyventi, apskritai dabar dauguma mokymo apie mitybą. Ji visais laikais buvo svarbi. Jei žmonija išliks, tai ir po 500 metų tai bus svarbu, gal žmonės tik maitinsis iš tūbelių...

Daug žmonių yra verslūs, jie sugalvoja, kad iš to galima uždirbti nemažai pinigų. Jeigu žmonės patys mokosi ir paskui kitus moko, tai dar gerai. Blogesnis variantas yra asmenys, kurie iš savęs pajaučia, kad gali mokyti.

Galiu konkretų pavyzdį papasakoti, kadais buvo toks Sveikatos institutas, jo Taryboje buvau ir aš, priiminėjome narius į konkrečią asociaciją. Tais laikais dar nebuvo priimtas įstatymas dėl alternatyvių ir papildomų sveikatinimo būdų. Žodžiu, atėjusi viena moterų sako, kad ji galėtų gydyti žmones vos ne užbūrimais, ajurvediniais metodais, tada aš jos paklausiau, kokia jūsų profesija, ką esate baigusi? Ji sako, kad 20 metų dirbo stiuardese. Klausiu, o gydymo mokėtės? Ji atsako, kad ne, bet ji skraidydama pajautė, kad tokį gebėjimą turi. Esą ji iščiupinėjo keleivius ir jaučia, kaip gali žmonėms padėti.

Tai čia kalbu apie asmenis, kurie „pajaučia turintys gebėjimą". Jie aktyviai reiškiasi, kad pritrauktų klientų.

- Ir pritraukia?

- Labai liūdna, bet jie ir pritraukia, nes labai gerai moka kalbėti, labai vaizdžiai viską pateikia. Jie charizmatiškos asmenybės. Žmonės tiesiog jais patiki. Jeigu nepavyksta, tai kaltas klientas, kad nuėjo. Nes toks „specialistas" neturi nei diplomo, nei licencijos. Neretai žmonės net nepasidomi, pas ką eina, ar tas specialistas baigęs kokius mokslus.

Labai liūdna, kas pas tokius specialistus eina labai sergantys žmonės. Turiu pavyzdžių, kaip onkologiniai ligoniai eina pas tokius, užuot patikėję savo sveikatą gydytojams profesionalams. O praėjus kiek laiko, kai žmogus atsiduria medikų rankose, neretai jau net jie nebegali niekuo padėti.

- Neretai gyvenimo mokytojai patys būna patyrę keletą skyrybų, ar tai pliusas, ar minusas?

- Tai gudrūs žmonės, sugebantys pasinaudoti savo situacija. Jeigu turėjai ydingus, toksiškus santykius, kelias skyrybas, tai gali papasakoti kitiems apie save, kaip perėjai viską kelią ir kaip tave aplankė nušvitimas. Žmonės, susidūrę su problemomis, seka juos, nes mano, kad ir jiems gali pavykti. Kai kurie mokytojai naudojasi žmonių silpnumu. Nes kai asmuo turi problemų, jis psichologiškai silpnas.

Vis tiek manau, kad žmogus turi turėti išsilavinimą, mes nebegyvename viduramžių laikais. Reikia mokytis, gilintis, o savo patirtimi „gydyti" kitus žmones yra neteisinga ir neetiška. Įstatymiškai tie dalykai turi būti ribojami. Nors mūsų įstatyminė bazė yra nebloga.

Man irgi teko matyti situaciją, kur ir šypseną sukelia, ir pyktį. Internete matau klasiokės reklamą, kad ji kviečia į mokymus, tai darbas su žmogaus vidiniais, trauminiais dalykais, - ir čia žmogus be išsilavinimo, ji nei psichologė, nei psichoterapeutė. Išeina, kad pedagogai pasidarys psichologais ir galės konsultuoti klientus, nes jie viską gerai žino, nes dirba su vaikais (ironizuoja).

Yra Psichologo profesinės etikos kodeksas, mes jo laikomės. Jeigu žmogus neturi licencijos, kokio kodekso jis laikosi? Vadinasi, jie bus nebaudžiami.

- Pas jus ateina „nugydytų" klientų?

- Kai dirbau klinikose, matydavau pacientų, kurie nusigydydavo sveikatinimosi stovyklose, atveždavo juos net į reanimaciją. Žmonės šokinėdavo į eketes, badaudavo po 20 dienų. Ir juos stovyklose ne medikai prižiūrėdavo. Psichologijos srityje ne taip viskas matoma.

Pamenu, vieną savo pacientą, kuris turėjo daug savivertės problemų, jam būdavo sunku apsiginti prieš savo bendradarbius, jis patyrė patyčias. Kelti savivertę yra labai sunkus darbas. Nes yra trauminiai dalykai, santykiai su tėvu. Reikia dirbti, aš neturiu stebuklingos lazdelės. Tiesiog reikia vesti žmogų, bet dirba tai jis pats. Tas žmogus lankėsi, paskui atėjęs sako, kad nebeateis, nes susirado tokią „specialistę" moterį, kuri pasakė, kad jo problemas išspręs greitai.

Ir tas žmogus dingo. Grįžta pas mane po 4 mėnesių nuleidęs galvą. Klausiu jo, kodėl grįžote, ar jums nepadėjo? Jis papasakojo, kad ta moteris jį pasodino ant kėdės, prigesino šviesas, paskui kaip per raganų seansą aplink ratu ėjo smilkydama smilkalais.

Vyras susimokėjo daugiau nei pas mane. Tris kartus į tuos seansus ėjo. Kadangi žmogus išsilavinęs, galiausiai paklausė savęs, „ar man geriau?". Suprato, problemos nedingo, nors patirtis buvo įdomi.