Miškų kelkraščiuose gulintys nupjautų medžių rąstai liūdina visuomenę

Sugadinta mediena

Buvęs daugkartinis Lietuvos ir TSRS irklavimo dvivietėmis baidarėmis čempionas, pasaulio prizininkas, irklavimo treneris Petras Šiurskas yra neabejingas miškams. P.Šiurskas pats 1985-2007 metais dirbo Pakruojo miškų urėdijos eiguliu, vėliau vadovavo medžio apdirbimo įmonei, todėl labai pasipiktino, kai kelkraščiuose pastebėjo ilgai neišvežamus rąstus.

Kaip žinia, miške nukirsti medžiai nugenėjami, o rąstai išvelkami iš biržių į miško masyvo pakraščius, į taip vadinamas sandėliavimo vietas, kad medienos pirkėjai galėtų lengvai privažiuoti. Tačiau P.Šiurskas pastebėjo, kad tie rąstai per ilgai guli.

„Mediena pūdoma - ir du mėnesius, ir daugiau pūdoma, - piktinosi P.Šiurskas, - bet nelabai kam tai įdomu. Geriau paskambinkite Panevėžio regioninio padalinio vadovui ir paklauskite, dėl kokios priežasties pūdoma mediena. Įdomu, ką jis pasakys, kodėl mediena palikta kelkraščiuose. Kur? Visur, kur tik medienos sandėlis paliktas - ir Naujamiestyje, ir Krekenavoje - visur. Ten jau seniai, nuo vasaros kirtimo, o gal kai kur mediena ir nuo pavasario kirtimo pūdoma. Brangi mediena pūdoma - ir beržo rąstai ir visa kita, kokią tik nukirto. Todėl darykite tvarką!

Beržo rąsto kaina kokie 130 eurų už kietmetrį, o gal parduos nuvertėjusią už 30 eurų kaip plokščių medieną, nes laiku nepardavė, todėl medis sugadintas. Laiku nerealizuota mediena praranda kokybę ir nuvertėja. Nors taip neturėtų būti, nes tai yra valstybės pinigai.

Paprastai niekas miško nekerta, kol pirkėjo nėra. Juk skelbiami pardavimo konkursai. Įmonės laimi pusės ar metų konkursus medienos kietmetrių pirkimui, o urėdija tą medienos kiekį pagamina. Tai reikia miškininkų paklausti, kodėl jie miške jau nupjautą medieną taip ilgai laiko. Sugadintos medienos niekas nenorės. Verslininkai siūlo rimtą kainą tik už nesugadintą, o sugadinta jau niekam neįdomi."

Ne mes!

Jei mediena, anot P.Šiursko, prastesnės kokybės, tai gal atpigs malkos?

Skambinu į Valstybinių miškų urėdiją (VMU) asmeniui X, kuris gali suteikti informacijos medienos ruošos ir prekybos klausimais. Paaiškinu, esą žmonės matė pakelėse dar nuo pavasario sandėliuojamų malkų ir ar galima jų būtų nusipirkti. X atsakė, jog malkų nusipirkti galima, tačiau labai suabejojo, ar rąstai taip sandėliuojami būtent valstybiniame miške. Esą gal tai privatus miškas:

„Pirmas dalykas - nežinau, apie kokias malkas kalbama, bet pas mus yra medienos iki trijų mėnesių, nes mes turime sutartis ir mediena neužsistovi valstybiniame miške. Mes nuolatos prekiaujame ja.

O antras dalykas - nuo to kaina nekinta - ar mėnesio, ar trijų, ar savaitės senumo mediena. Bet jeigu domina, tai galiu pasakyti, kad trečios, prasčiausios klasės mediena - eglė, drebulė - bus 45 eurai už kubą plius 9 proc. PVM. Antra klasė, pavyzdžiui juodalksnis, šiek tiek brangesnė - 50 eurų plius 9 proc. PVM, pirma grupė, pavyzdžiui, uosis - 90 eurų plius PVM, ąžuolas - 75 eurai plius PVM, bet pirmai grupei priklauso ir beržas, kurio kaina tik 50 eurų plius PVM.

O kad kažkur valstybiniame miške medienos paliktos, neišvežtos lieka, tai pasakos. Sakote, prie Krekenavos? Ta teritorija yra didelė - pusė valstybinių miškų ir pusė privačių. Čia netgi tame pačiame valstybiniame miške gali vienas ar pusė kvartalo būti privatūs."

Tikrai ne mes!

VMU Panevėžio regioninio padalinio vadovas Giedrius Bronušas priminė, kad valstybiniai miškai užima truputį mažiau kaip pusę Lietuvos miškų. Likusieji miškai yra privačių savininkų.

„Reikėtų vis tik į koordinates pasižiūrėti, įsitikinti vietoje, - aiškino G.Bronušas. - Kitaip aš negaliu nieko pakomentuoti. O kad miškuose matoma išvirtusių medžių, sausuolių - tai irgi buvo signalų, kad miškuose per daug likę sausuolių.

Bet žinokite, kad pasaulis neina atbulyn, jis eina į priekį ir eina taip pat su naujomis saugomomis rūšimis, su naujų saugomų teritorijų plėtra. Kaip aš sakau, reikia kuo mažiau gamybos ir kuo daugiau miško saugojimo, nes gamtoje viskas svarbu - ir tas supuvęs medis, kur grybai auga, ir tie vabaliukai, kurie ta mediena minta. Senasis požiūris į mišką yra ženkliai pasikeitęs į saugojimo pusę, o ne į miško kirtimą.

Tai gali būti tiek mūsų, tiek privačių savininkų rąstai. Ir taip pat gali būti sausuoliai, nupjauti valant mišką. Tai aišku, kad tokių sausuolių rąstų kokybė jau nebus tokia gera kaip kokybiškų. Bet iš principo, kai miškas pjaunamas, tai medienai jau yra pirkėjas.

Mes pagaminame medieną, o pirkėjai pagal sutartis turi per tam tikrą laiką ją išsivežti. Sunku pasakyti, gal kas laiku neišsivežė. Gal žmogus šiek tiek turi privataus miško, nusipjauna jame kelis pagaliukus ir ieško, kur nusisamdyti transportą, kad tuos pagaliukus išvežtų ir ilgokai transporto neranda? Bet suprantu, kad visuomenė miškui yra neabejinga.

Buvo ir skambučių priešingų, kad ko jūs per ilgai laikote tą eglę išdžiuvusią miške ir panašiai. Todėl sakau, kad šiai dienai aplinkos saugojimo politikoje gręžiamasi į pamatines vertybes, kad miškas turi būti ir gyvūnams, ir žmonių lankymui, ne tik medienai."

Mediena

Valstybinių miškų urėdija kasmet parduoda 3,6 mln. kietmetrių žaliavinės medienos. 35 proc. šios medienos sudaro pjautiniai, patys kokybiškiausi rąstai, 18 proc. - tarrąsčiai, skirti tarai gaminti, 17 proc. - popierrąsčiai, skirti popieriui, 16 proc. - malkos ir 14 proc. - plokščių mediena.

Komentuoja miškininkas Aidas PIVORIŪNAS:

Rąstai gali gulėti skirtingą laiką, priklausomai nuo medžio rūšies. Nors paprastai geras ūkininkas stengiasi, kad rąstai ilgai negulėtų šalia kelių, bet šiemet miškuose yra labai šlapia ir automobiliai, traktoriai, kurie turi medžius išvežti, klimpsta.

Tai yra pagrindinis dalykas - trūksta gero privažiavimo, visi laukia šiek tiek šalčio.

Labiau tai aktualu spygliuočiams vasaros metu, kada šilta, nes tada yra pavojus, kad tos rietuvės gali tapti kinivarpų židiniu. Todėl paprastai stengiamasi spygliuočių medieną išvežti labai greitai, per kelias dienas ar kelias savaites maksimum. O jeigu kalbame apie lapuočius, tai jie gali gulėti ilgiau.

Tam tikri lapuočiai, jeigu jie yra labai aukštos kokybės, pavyzdžiui, drebulė, beržas, gali gulėti labai ilgai. Nuo paties gulėjimo, kai rąstai kvėpuoja, jų kokybė tiktai gerėja. Tik apgaulingas šiek tiek vaizdas būna. Kai medis pajuoduoja, ima leisti sultis, tai vaizdas šiek tiek ne koks, bet viduje jis yra nuostabios kokybės - šviesus, baltas. Tik aišku, jei tas medis buvo sveikas, nesupuvęs, prieš jį nupjaunant.

Anksčiau lietuviai netgi specialiai lapuočių rąstus skandindavo, pavyzdžiui, ąžuolų. Jisai gali gulėti tūkstančius metų ir tada tampa kietas kaip titnagas, iš jo polius namų gamindavo. Dabar mes, aišku, šiek tiek pamiršome, bet ir poreikio tokio nėra, kad labai geros kokybės rąstai būtų.

O anksčiau buvo laukiama, kol rąstas subręs, net toks posakis yra, nes buvo žinoma, kad subrandintas rąstas niekaip neišsiklaipys, o medinis namas turi savybę, kad jis visas juda, kvėpuoja, aimanuoja. Tačiau dabar greitesniam medienos žaliavos naudojimui tos ypač geros kokybės nereikia, todėl rąstai iškeliauja iš miškų greičiau.

Kartais gali būti taip, jog likučiai yra palikti, bet kad tai būtų masinė bėda, tai tikrai nėra. Tiek valstybinių, tiek privačių miškų valdytojai yra suinteresuoti kuo greičiau medieną parduoti, kad ji kuo greičiau iškeliautų, kol kainos dar šiek tiek laikosi. Kad galėtų kompensuoti darbus, įdėtus už medžiapjūtę.