1 nuotr.Pašėlęs pavasario kalendorius atrodo neįprastai: po neregėtų, rekordinių karščių stojusi vėsa lyg ir viską paneigė. Gerai, kad mes daug ką pamirštame taip greitai - štai dabar lyg ir nepamename karštųjų balandžio dienų, mums ir vėl yra kitas svarbus rūpesčio objektas: šalnos!
Nieko čia keisto, tokia yra žmogiškoji prigimtis - turėti kokį nors didžiausią tikslą, galbūt net labai didelį pavojų. Susitelkę į jį, mes galime nuveikti labai daug. Tačiau tuo pačiu mes pamirštame ką kita, sakysime - prieš tai buvusius pavojus ir didžiuosius tikslus.
Ar pavasario šalna tikrai yra pavojus? Ir taip, ir nelabai... Čia jau svarbu, iš kokio taško žiūrėsime. 2-3 laipsnių nakties vėsa (na gerai, šalna) lyg ir neatrodo baugiai. Jei rytas saulėtas, labai greitai po jos atsitiesia visi augalai, sukrunta vabzdžiai. Iki 8 ar 10 laipsnių siekianti šalna - jau žudanti, ypač jei ji užklumpa po ilgesnio ir stipresnio atšilimo, kaip yra šiemet.
Matyt, čia reikėtų žvelgti skirtingai į vis kitus objektus - štai laukiniams augalams nors ir sunku, bet jie ištveria be jokių pasekmių arba labai atvirose vietose, žemumose, ant durpžemio ar smėlio nukenčia žemiau esantys lapai, žiedai.
Kas kita mūsų kultūriniai augalai - viena tokia šalna gali pražudyti visus jau besiskleidžiančius vynuogių, graikinių riešutmedžių, aktinidijų lapus, kai kurias gėles. Labai nevienodai tokia šalna veikia vaismedžius - pražydėję kaulavaisių žiedai, kuriuose užmegztos vyšnios ar slyvos, nukenčia tik iš dalies, o štai žydinčios kriaušės ar obelys gali netekti viso šių metų derliaus. Laimi tos veislės, kurių žiedai dar neišsiskleidę. Vabzdžiai, varliagyviai, ropliai, tuo labiau - paukščiai ir žvėrys į šalnas nereaguoja.
Galime įsivaizduoti, kad ir jiems visiems šalta, bet - bestuburiai arba slepiasi, arba panyra į trumpalaikį nejautrų „miegą", varliagyviai slepiasi po šiekštomis, neria į vandenį, driežai, angys ir žalčiai nunyra į urvelius. Paukščiai tik dar uoliau aptupia savo dėtis, žvėrių jaunikliai susiglaudžia tarpusavyje ar prisispaudžia prie tėvų. Gamtos vaikai moka vieną taisyklę: reikia laukti, ir viskas ateis. Taip po šalnų ateina šiluma, kurios reikia visiems.
Dabar žinome, kad dar labiau už šilumą visiems reikia drėgmės! Žemei, augalams, gyvūnams, upėms ir ežerams, orui - viskam reikia lietaus. Daug daug lietaus... Dabar suprantame, kad pavasario drėgmės garavimas ir vandens sąnaudos augalams augti yra labai dideli, jiems kompensuoti reikia ypatingo lietaus.
Tačiau atkurti (ypač Pietų Lietuvoje, Sūduvoje) prarastą vandens telkinių ir dirvos vandens lygį jau neįmanoma - dabar reikia saugoti, taupyti tai, ką turime. Sako, kad kiekvienas taupus žmogus skaičiuoja. O ką reikėtų skaičiuoti šiuo atveju: sutaupytus ar prarastus lašus, litrus, tonas?
Matyt, skaičiuoti reikia prarastus kiekius ir prarastas galimybes - žinojimas apie tai gali veikti kaip ta šių dienų šalna: supurtyti, priversti atsigręžti atgal. Ko gero, net ir šį sausringą pavasarį niekam nereikalingais grioviais, sausinimo sistemomis (drenažais) nutekėjo tiek vandens, kurio telkiniams, dirvoms ir augalams būtų pakakę per visą vasarą...
Gegužę sutikome kukuojant gegutei. Vieniems pavyko, jie turėjo varinių pinigėlių paukštei parodyti ir delne pažvanginti, kitiems nesisekė - jie neturėjo nieko. Kam pasisekė, tiems, sako, metai būsiantys sėkmingi, jiems viskas eisis „kaip iš pypkės", kitiems bus sunkiau.
Tačiau net ir pačiai gegutei nebus lengva, jai teks ieškoti jau gerokai išretėjusių paukščių lizdų, palikinėti juose savo kiaušinius. Bet gal čia aš tik šiaip rašau, gal viskas bus kitaip - juk prieš akis visa gegužė, gegutės mėnuo.
