Padėti kitam žmogui yra tikra dovana

Džiaugiasi esanti slaugytoja

Lietuvoje jau daug metų kalbama apie slaugytojų stygių, nenuostabu, tokios profesijos atstovų paslaugų reikia ir mažam, ir senam. O kaip laikosi patys slaugytojai, kokia jų kasdienybė, kaip jie geba visur spėti ir - svarbiausia - neprarasti jautrumo pacientui? „Vakaro žinios" kalbėjosi su Santaros klinikose dirbančia 39 metų slaugytoja Olia Žusina. Moteris prasitarė, kad jai nejaukus faktas, jog apie ją bus rašoma. „Žinote, stebiuosi, kad apie mane rašysite, nejaugi verta?" - kukliai klausė ji. „Verta", - atsakėme mes. Ypač verta skaitytojams parodyti žmones, mylinčius savo darbą, kuris toks svarbus visuomenės gyvasčiai palaikyti. Vieša tiesa, kad slaugytojai dirba daugybę valandų, kantriai teikia pagalbą pacientams ir, veikiausiai, ne visada yra įvertinti.

O.Žusina sako, jog tapti slaugytoja nuo vaikystės nesvajojo, planavo tapti vertėja, besimokydama mokykloje net rinkosi humanitarinį profilį. Tiesa, ji labai mėgo filmus apie mediciną, šie taip Olią įtraukė, kad ji suprato - reikia laikyti chemijos egzaminą ir rinktis slaugytojo profesiją. Kibusi į chemijos mokslus šio dalyko egzaminą išlaikė ir įstojo į Vilniaus kolegiją. „Nesigailiu tokio savo sprendimo, nes jau studijų metu, ypač per praktiką, supratau, kad sėdžiu savo rogėse, - šypsojosi Olia. - Per praktiką daug lankėmės ligoninėse, poliklinikose, labai patiko su šeimos gydytoja vaikščioti į žmonių namus, pas pagimdžiusias moteris, apžiūrėdavome naujagimius. Buvau išvažiavusi į Suomiją pagal mainų programą, ten dirbome operacinėje. Labai patiko."

Slaugytoja moteris dirba jau 18 metų. Iš pradžių dirbo ligoninėje su onkologiniais suaugusiais pacientais operacinėse; teko padirbėti ir privačiose klinikose, bet šiandien Olia dirba su mažaisiais pacientais Chirurgijos korpuse.

„Vaikai yra tikri, jie išsipasakoja, pajuokauja, su jais lengva. Bet reikia ne tik su jais, bet ir tėveliais bendrauti, taigi turi išlikti dalykiškas, ramus, nes kiekvienai mamai, tėčiui jų vaikas yra svarbiausias. Ir tai normalu. Čia toks darbas, nelengvas nei psichologiškai, nei fiziškai. Mums visiems, ir gydytojams, ir slaugytojams, rūpi pacientai", - sakė O.Žusina.

Paklausta, kas padeda rasti ryšį su vaikais, Olia šypsosi, matyt, pirmiausia faktas - kad ji ir pati turi tris sūnus. Kiek filmukų su jais peržiūrėta, kiek istorijų aptarta! Slaugytoja pastebėjusi, kad pokalbiai apie animacinių filmukų herojus tiek įtraukia mažuosius pacientus, kad neretu atveju jie net nepajaučia, kad jiems susiuvama žaizda.

„Tiesiog reikia mokėti bendrauti. Jeigu nekreipsi dėmesio į vaiką, nemokėsi pajuokauti, tai jis ir nepasitikės tavimi", - tikina Santaros klinikų slaugytoja.

Dažniausios traumos, dėl kurių atvyksta vaikai, - susižeidimai šokinėjant ant batutų, važinėjant paspirtukais, dviračiais. Šaltuoju sezonu dažnai būna traumos paslydus.

Pasak slaugytojos, šiuo metu per dieną Chirurgijos korpuse suteikiama pagalba apie 100-ui pacientų! Tiesa, pas traumatologus, aplenkdami polikliniką, daug ateina vaikų su nedidelėmis pirštų traumomis, dėl to susidaro eilės, kyla kitų pacientų nepasitenkinimas.

Tiesa, įdomus faktas, kurį prisiminė O.Žusina, jog pandemijos metu atvažiuodavo pacientai ir su savaitės laiko lūžiu. Gerai, jei lūžis be poslinkio, o jeigu yra poslinkis, gydymas sudėtingesnis.

„Žmonės labai bijojo kovido, eiti į ligonines. Prisiminus pandemijos laiką net graudu... Slaugytojų paslaugų tuo metu covid skyriuje reikėjo visur ir daug. Dirbome net sušilę.

Labai daug žmonių mirdavo. Labiausiai graudu dėl žmonių, kurie numirė vieni be savo šeimos, nes tuo metu lankyti neleisdavo, artimieji negalėdavo net atsisveikinti. Mes, slaugytojai, buvome tie žmonės, su kuriais pacientai paskutinįsyk bendravo (atsidūsta). Toks darbas, jame visko buvo, būna ir bus", - tarė Olia.

Pailsi kepdama tortus

Medikai, slaugytojai visada bus reikalingi. O.Žusina greičiausiai ir pati augina pamainą medikams. Mažiausias jos sūnus dešimtmetis Osvaldas mamos net prašo žaizdų nuotraukų, kad galėtų įvertinti situaciją ir ieškoti reikiamo gydymo. Olia pasakojo, jog, sūnui dar buvus mažesniam, pirkdavusi šonkauliukus, kuriuos jis, apsivilkęs baltą chalatą, mikliai adata ir siūlu susiūdavo. Dabar Osvaldo svajonė - patekti į operacinę.

„Matau, jis nuoširdžiai domisi medicina. Kažkada jo draugas griuvo, susižeidė kelį, tai sūnus, man prižiūrint, dezinfekavo, užklijavo. Neturi jokios baimės nei kraujui, nei žaizdoms", - kalbėjo daugiavaikė mama Olia.

Kaip rasti laiko sau dirbant atsakingą darbą ir turint tris vaikus? O.Žusina juokiasi, kad galvoti apie sunkumus ji neturi laiko. O galvą pailsina kepdama tortus. Moteris jau iškepusi daugiau nei 500 tortų. Jokių kursų nelankė, augindama dar mažus vaikus ieškojo iššūkių, o kadangi labai mėgsta gaminti ir piešti, susidomėjo tortų gamyba ir puošyba.

„Esu savamokslė, draugė, kai pamatė, kaip kepu, įdėjo į feisbuką ir vis kas paprašydavo iškepti, mano firminis tortas „Snikersas", kas paragauja, užsimano daugiau.

Tiesa, šiuo metu tortus kepu kur kas rečiau. Po pandemijos apstojau. Galbūt dar tik atsigaunu po to laikotarpio, kuris iš visų slaugytojų, medikų pareikalavo daug jėgų. Mes visi esame komanda ir vieni kitus palaikome. Nes žinome, kad medikų darbe niekada nežinai, kas bus rytoj...", - susimąstė Olia.