Paminklas motinai, išgelbėjusiai svetimas dukreles

23 metų lietuvė motina, rizikuodama savo gyvybe, šoko prieš sunkvežimį, kad nustumtų į šaligatvį ir išgelbėtų dvi svetimas ketverių metukų mergaites. Lietuvoje paliktai vos metukų savo dukrelei taip ir nespėjo išsiųsti audinio suknelei.

Lietuvei Marytei Bižytei Kazachijoje, Rudno mieste, pastatytas paminklas, jos vardu pavadinta gatvė ir mokykla. Tačiau Lietuvoje apie didvyrišką jaunos moters poelgį žino nedaug kas.

Atkaklių istorikų ir kraštotyrininkų dėka suruošti dokumentai, kad ši didvyrė po mirties būtų apdovanota Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Neapdovanojo. Nes tai įvyko seniai ir ne Lietuvoje.

Vienuolikmetę užgriuvo rūpesčiai

Kazachstane gelbėjant mažametes žuvusios lietuvės istoriją papasakojo daug medžiagos apie ją sukaupęs kraštotyrininkas, knygų autorius, kalendorių muziejaus įkūrėjas Lazdijų rajono garbės pilietis Albinas Jarmala ir kaunietis istorikas, gidas Chaimas Bargmanas.

Tris vaikus auginantys Marytės Bižytės tėvai gyveno iš dviejų hektarų smėlingos žemės šalia Veisiejų esančiame Radvilonių kaime. Marytė - vyriausioji dukra. Jos užduotis ganyti karves, prižiūrėti mažesniuosius brolius Alfonsą ir Zigmą. Suskirdusios rasas išbraidžiojusios kojos. Šykštus duonos kąsnis. Karo baisumai ir pokario neramumai.

Tačiau nevaikiškos vaikystės sunkumą atpirkdavo mokykla. Tik ir joje Marytei buvo lemta baigti vos keturias klases.

1946-ųjų pavasarį per Velykas Bižiai susiruošė aplankyti netoliese gyvenantį kaimyną. Einant pamiške išgirdo šūvį. Paskui antrą. Šio kulka lyg bitė įsisegė Bižienei į kaklą. „Manęs jau nebėra", - tespėjo ištarti trijų vaikų motina. Likę be mamos vaikai turėjo piemenauti arba tarnauti. Netrukus pasiligojo ir tėvas. Jam teko amputuoti koją.

Sunkiausiai šeimos rūpesčiai užgriuvo vyriausiąją dukrą Marytę. Ji turėjo pasirūpinti ne tik savimi, bet ir mažesniaisiais broliais.

Sulaukusi septyniolikos įsidarbino arbatinėje. Čia atbėgdavo ir piemenaujantis brolis Zigmas. Jam įpildavo lėkštę sriubos, atriekdavo duonos. Bet atlygis buvo menkas.

Sulaukusi dvidešimties mergina pasirinko sunkesnį, bet geriau apmokamą darbą statybose. Tuo metu kaip tik statė Veisiejų vidurinę mokyklą. Ji nešiojo betoną ir plytas. Nuo sunkaus darbo geldavo sąnarius. Tačiau vakarais vis tiek traukdavo į vakarinę mokyklą.

Sunkią jaunystę šiek tiek praskaidrino meilė. Marytė susilaukė dukrelės Vidos. Tačiau keliai su dukrelės tėvu išsiskyrė. Dar pasunkėjo jaunos moters dalia. Dar padaugėjo nepritekliaus.

Kazachstanas - būdas įveikti skurdą

1959-ųjų pavasarį Kazachstane dirbusi Marytės draugė parašė laišką, kviesdama į Sarbajaus kombinato statybą. „Sunku, bet įdomu", - rašė draugė. Ir davė suprasti, jog galima nemažai uždirbti.

Uždarbis Marytei buvo ypač aktualus. Ryžosi kelionei. Vos vienerių metukų dukrelę paliko kaimynei, kuri sutiko laikinai ją prižiūrėti už atlygį. Marytė manė išvažiuojanti trumpam. Uždirbs pinigų ir sugrįš. Gal bent kiek pailsės nuo skurdo. Deja, nenujautė, kad išvažiuoja amžiams. Kad net jos kūnas atguls svetimos šalies žemėje.

Sunkvežimis lėkė į mergaites

1959-ųjų rugpjūčio 10-ąją po sunkaus dienos darbo kaip ir įprasta Marytė patraukė namo link bendrabučio, kuriame gyveno. Draugėms dar parodė gabalėlį medžiagos, kurią nupirko dukrelės Vidutės suknelei. Planavo dar suspėti į paštą, kad išsiųstų į Lietuvą tą ritinėlį audeklo.

Priešais ją važiuojamąja kelio dalimi susikibusios už rankų nerūpestingai čiauškėdamos ėjo dvi gal kokių ketverių metukų mergaitės. Staiga iš už posūkio išniro didžiulis sunkvežimis ir lėkė tiesiai į mergaites. Marytė puolė į kelią, kad nustumtų mažyles ant šaligatvio. Mergaites suspėjo išgelbėti. Pačiai išsigelbėti pritrūko kelių auksinių sekundžių dalių.

Kaip rašė tuometinė Kustanajaus srities ir Rudno miesto spauda, dvi mažyles išgelbėjusi jaunutė lietuvė sunkvežimio partrenkta gulėjo ant kelio. Subėgę žmonės stengėsi jai padėti. Moterys verkė. Ji kelias minutes dar buvo sąmoninga. Pasakė savo adresą: šeštas kvartalas, dvidešimt ketvirtas bendrabutis, tryliktas kambarys. Pasiteiravo, o gal pasidžiaugė: „Mergaitės gyvos." Ir paprašė: „Mano dukrelės nepamirškite."

Moteris ant pjedestalo

Praėjus porai metų po Marytės žūties, viena Rudno miesto gatvių buvo pavadinta Marytės Bižytės vardu. O 1968-aisiais lietuvaitei pastatytas paminklas skvere, netoli tos vietos, kur ji žuvo.

Ant pjedestalo stovi mergina. Jos žvilgsnis nukreiptas į tragedijos vietą. Ant paminklo užrašas: „Marytė Bižytė didvyriškai žuvo, paaukodama savo gyvybę, gelbėdama vaikus."

Marytės dukrelę Vidutę globojusi kaimynė suprato nepajėgsianti jos užauginti ir išvežė į Kauno vaikų namus. Ten ji buvo įvaikinta. Kelis dešimtmečius niekas nežinojo, kur Marytės dukrelė yra. Tik ne per seniausiai vienai kaunietei žurnalistei pavyko įminti įvaikinimo paslaptį. Išsiaiškinta, jog Vidutę įvaikino kauniečių Genovaitės ir Antano Ližauskų šeima. Kadangi jie jau mirę, Vida dokumentuose nurodyta kaip už jų kapavietės priežiūrą atsakingas asmuo. Pavyko rasti ir jos telefono numerį.

Marytės dukra užaugo darnioje ir mylinčioje bei pasiturinčioje šeimoje. Įtėviai neslėpė, kad Vidutė įvaikinta. Rinko visus straipsnius apie jos biologinę mamą, troško, kad mergaitė susidarytų teisingą įspūdį.

Prieš savo vestuves Vida ir jos sužadėtinis nuskrido į Kazachstaną. Aplankė mamos Marytės kapą Rudnos mieste. Susitiko su Marytės Bižytės mokyklos mokiniais, susipažino su jos išgelbėtomis mergaitėmis, kurios vėliau buvo atvykusios į Lietuvą.

Siekė pagerbti motiną ir Lietuvoje

Lietuvoje, Veisiejų krašte, Marytei Bižytei paminklas - koplytstulpis pastatytas tik užpernai, minint jos 86-ąsias gimimo metines. Prieš tai jos vardu buvo pavadinta gatvė. Didvyre svetimame krašte laikoma moteris savo žemėje pagerbta aktyvaus visuomenininko, kraštotyrininko, Lazdijų rajono garbės piliečio Albino Jarmalos dėka.

Daug pastangų surasti Marytės Bižytės dukrą ir deramai įamžinti jos atminimą siekė ir kaunietis istorikas, gidas, vienintelis Lietuvoje už profesinį atkaklumą pelnęs „Gido kovotojo" ženklą bei titulą Chaimas Bargmanas.

Istoriją apie Marytės Bižytės žygdarbį jis skaitė spaudoje dar būdamas paauglys. Kartą į Veisiejus atlydėjęs amerikiečius turistus pamatė Marytės Bižytės gatvę su užrašu: „Žuvo gelbėdama vaikus."

Galvoje atsigamino prieš daugelį metų skaityta istorija. Kreipėsi į vietos kraštotyrininką Albiną Jarmalą, norėdamas pasitikslinti, ar tai tikrai ta pati istorija.

Du pilietiški vyrai tarsi pasiskirstė rolėmis. A.Jarmala rūpinosi M.Bižytės atminimo įamžinimu Veisiejuose. Ch.Bargmanas užsibrėžė tikslą surasti M.Bižytės dukrą ir rinko dokumentus, siekdamas, kad gyvybę paaukojusi lietuvė būtų apdovanota Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi po mirties.

Pasitelkus kauniečius žurnalistus, Chaimui pavyko išsiaiškinti, kas įvaikino Marytės dukrą Vidutę ir kur ji dabar gyvena.

Vida atvyko ir į koplystulpio Veisiejuose atidarymą. Jos anūkė Eimilė savo promočiutės M.Bižytės garbei atliko muzikinį kūrinį. Šventėje dalyvavo ir dar gyvas likęs Vidos dėdė, jos mamos Marytės jaunesnysis brolis Zigmas. Jį surado ir su dukterėčia suvedė tas pats gidas Ch.Bargmanas.