Pavasario džiaugsmas reiškia darbą

Galėtume ilgai svarstyti, kas pavasarį ir jo džiaugsmus pajuto pirmiau: paukščiai ar mes, žmonės. Man atrodo, kad greitesni buvo paukščiai. Paklausite - iš kur tokios žinios? Nuo pat sausio galo stebiu ne tik visur pavasariškai tilindžiuojančias zyles, bet ir kliuksinčius (oi, kaip jie plyšauja!) bukučius, sausom šakom grojančius genius. Vasario šaltukas ir kai kur iškritęs sniegas jų aktyvumą prislopino, bet negi sustabdysi saulę, negi sulaikysi šilumą? Ant vasario ir kovo ribos sukruto didysis paukščių keliavimas. Jūs tikrai turėjote progų jį matyti ir girdėti.

Ko gero, neįmanoma nematyti vieversių, kurie jau parskrido ar vis dar lekia. Paskutinių dienų šiluma yra jauki visiems keliautojams, todėl laukuose prie balučių bėginėja visai nelauktai, ko gero, naktį parskridusios pempės, bėginėja pieviniai kalviukai, atokiau nuo kelio vaikštinėja gervės. Miškuose vėsiau, bet čia jau pasigirdo juodųjų strazdų giesmės, karksi riešutinės ir ūksi karveliai uldukai. Virš upių pirmyn atgal skraido didieji dančiasnapiai ir antys klykuolės, aukštai ore nušniokščia gulbių sparnai. O naktį...

Štai kada - naktį - reikia mūsų visų stebėjimo įgūdžių, nes tamsoje girdimos ne tik pelėdos, bet ir daug parskrendančių paukščių. Tiesa, pažinti jų balsus nelengva, to reikia mokytis pačioje gamtoje. Tačiau sustoję tyloje, toli nuo mašinų keliamo triukšmo, nuo miesto žibintų, įsiklausykime: štai aukštai gagena žąsų pulkas... visai nesunku atskirti, kurios rūšies paukščiai skrenda. Ore sušniokščia sparnai ir pasigirsta švilpsėjimas - tai antys cyplės skuba poilsio. O čia kas - lyg kosėdamas, lyg atsidusdamas, visai nematomas nuskrido? Tai didysis baublys į savo nendrynus grįžta. Jo ežere dar ledelis. Bet tik keletas dienų jam beliko - pakils vėjas, suras atvirą properšą, pradės laužti ledus.

Jūs manote, kad gulbės nebylės, tikrosios ežerų šeimininkės, laukia, kol išsilaisvins platieji vandenai? Ne, jos sugrįžo seniai ir ežerų nepaliko net jiems užšalus. Joms svarbu jausti savo namų, savo senojo nendryno artumą - gali būti, kad pora toje pat vietoje perėjo ne vienerius metus ir jos neužleis niekam. Net savo vaikams... Šiuo metu pernykščiai gulbiukai - jau baltos gulbės, tiesa - dar ne ryškiai raudonais, o blyškiais snapais. Poras kurti galės po 2-3 metų, o visą tą laiką klajos, keliaus, ilsėsis, mokysis. Tačiau jeigu jie sugalvotų parskristi į tą laimingą ežerą, kuriame užaugo, kur buvo jų gimtasis lizdas, įvyktų kai kas nedovanotinai blogo: jų tėvai pultų, kultų sparnais, žnaibytų snapais.

Ar tai ir yra pavasario džiaugsmas? Ko gero, taip, nes visi švenčia. O per šventes, kaip žinote, visko būna. Svarbu, kad viskam, kas tik vyksta gamtoje, galima surasti paaiškinimus ir pateisinimus.

Gražiai jums švęsti pavasario pradžią ir ja džiaugtis!