Po vieną mes esame niekas

- Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga Peticijos.lt puslapyje adresuoja Europos Parlamentui peticiją „Dėl šeimos, kurioje gimsta vaikai, politikos". Papasakokite plačiau apie peticijos idėją.

- Kai pradėjome ruoštis Europos Parlamento rinkimams, žiūrėjome, kokios problemos yra aktualiausios tiek Lietuvai, tiek ES. Ir viena iš aktualių problemų, kuri nesprendžiama arba kuriai neskirta jokios atskiros ir aiškios politikos, yra demografijos, šeimų rėmimo politika.

Peticija yra vienas būdų atkreipti Europos politikų dėmesį. Tai dokumentas, kurį gali paremti ir pasirašyti piliečiai, tam, kad Europos politikai skirtų dėmesio šiai problemai. Kad imtų rengti strategiją, numatytų priemones, kurios būtų skirtos remti šeimas, kuriose gimsta ir auga vaikai. Kad Europa savo demografijos problemas spręstų ne kažką įsiveždama, ne imigracijos būdu, o skatindama savo pačių piliečių gimstamumą.

Tokia ir buvo pagrindinė mintis. Peticijoje parašus rinksime iki vėlyvo rudens, dabar vasara, visi ilsisi, paskui atnaujinsime ir gyvą parašų rinkimą.

- Esame atskiros tautos su savo mentalitetu, kultūra ir svarbu tai išlaikyti?

- Be abejo, yra kultūrinių skirtumų, skirtingų tradicijų, nepaisant tų skirtumų, atsiranda tokių dalykų, kurie savotiškai bandomi primesti valstybėms. Ta šeima, kurioje gali vaikas gimti, savotiškai nuvertinama, bandoma pasakyti, kad tai nėra svarbu, kad reikia čia, suprask, kažkokios įvairovės... Už visos tos įvairovės pasimeta išgyvenimo klausimai, kurie, nepaisant kultūros ar tradicijų, atrodydavo, kad yra savaime suprantami. Yra tik vieno tipo šeima, kurioje vaikas gali gimti, nėra jokio kito varianto. Europa devalvuoja tą šeimą, nesiima jos remti, kurti kažkokių paskatų. Europa dabar tiesiog neturi tokios politikos. Ji turi įvairių politikų, pavyzdžiui, bendra rinka, žemės ūkio bendra politika ir panašiai. Bet demografijos, šeimos skatinimo politikos ji tiesiog neturi.

Labai skirtingos situacijos. Lietuvoje vienoks laikotarpis skirtas mamai, išėjusiai vaiko priežiūros atostogų, kitur jis yra kitoks. Europa ėmėsi kištis į valstybių politiką, kur ta situacija buvo nebloga. Pavyzdžiui, Lietuvoje nebuvo prievolės išvaryti tėtį vaiko priežiūros atostogų, tai buvo šeimos pasirinkimas. Du žmonės, auginantys vaiką, galėjo susitarti. Dabar norint pagerinti, rodos, Prancūzijoje situaciją, t.y. pridėti mėnesį, buvo pabloginta tokių šalių, kaip Lietuva, situacija. Tai situacija ten, kur gera, neturėtų būti bloginama, o ten, kur prasta, turėtų būti gerinama.

- Sakote, Europa neturėjo šeimos skatinimo politikos. Kaip manote, čia sąmoningas apsisprendimas ar tiesiog viskas palikta savaime suprantamiems gamtos dėsniams, kad kartos keičiasi, gimsta vaikai?

- ES pirmiausia kūrėsi kaip ekonominė sąjunga, norint išvengti ateityje karinių konfliktų. Tuo metu, kai ji kūrėsi, buvo pokaris ir jei trūko vaikų, tai tik dėl to, kad buvo daug žuvusių žmonių, vyrų. Dabar situacija pakitusi iš esmės, sunku pasakyti vieną labai aiškią priežastį, kodėl taip įvyko, kad suminis gimstamumo rodiklis ne vieną dešimtmetį yra labai nepalankus Europai. Vadinasi, dviem žmonėms jau nebegimsta dviejų vaikų. Šeimų tiek nebesikuria. Labai daug šeimų subyra.

Europa turėtų sukurti tam tikrą atsvarą, nes dabar net ekonomiškai daugelyje šalių vaiko gimimas yra socialinė-ekonominė našta šeimai. Atsiranda dar vienas žmogus šeimoje, šeima praranda pajamas, jeigu valstybė nesiima to kompensuoti.

Aš nekalbu apie kokią vienkartinę išmoką vaikui gimus, o nuolatinę, kad vaikas galėtų būti visavertiškai auginamas, kad mama galėtų su vaiku būti tiek, kiek reikia, kol vaikas galės pradėti lankyti darželį. Kad šeima nesusidurtų su finansiniais sunkumais, kai vaikas pradeda lankyti mokyklą ar aukštąją mokyklą, nes žmonės dabar skaičiuoja, ar galės vaiką išleisti į mokslus. Ar tai netaps nepakeliama našta, žinant, kad esi paėmęs būsto paskolą ir taip toliau.

Juk nuo tokių dalykų šeima apsisprendžia, turėti ar neturėti vaikų. O valstybei tai išgyvenimo klausimas. Europa kaip regionas miršta. Tai ar gerai Europai, kad jos neliks?

Ar gerai, kad viską bandoma išspręsti tik atvykstančiųjų sąskaita? Nėra didelės bėdos, kai žmonės atvyksta laikinai, vejami karo, kaip dabar yra iš Ukrainos daug žmonių atvažiavę į Europą. Tikėtina, kad dalis grįš namo. Tačiau visai kita situacija yra, kai atvyksta ekonominiai emigrantai, kurie susiburia į savotiškus getus, yra visai nenusiteikę perimti kultūros. Maža to - jie nusiteikę kultūrą ir tradicijas laužyti, buvo protestų, kur buvo reikalaujama įvesti tam tikras tradicijas, islamo tradicijas, čia ir Vokietijos pavyzdys dėl šariato, kitų dalykų...

Ar europiečiai, kurie savo sunkiu darbu sukūrė tokią Europą, kokia ji yra, tikrai to nori?

Todėl arba europiečiai pasako, kad pasiduodame religiniam spaudimui, kitų tradicijų spaudimui ir nusileidžiame. Arba kitas variantas - mes turime šeimas, gimdome, auginame vaikus, padedame tokioms šeimoms ir Europa išlieka savo tradicijų, savo piliečių sąskaita. Taigi yra tik du keliai.

- Vyresnės kartos pasakytų, gyvenome gana skurdžiai ir turėjome daug vaikų, o dabar žmonės nebežino, ko nori.

- Vaiko auginimas yra tam tikras atsidėjimas, tam tikra auka dėl didesnio tikslo. Nes reikia atidėti į šalį linksmybes, keliones, įsigijimus, nes vaikas reikalauja daug dėmesio, investicijų, priežiūros. Jeigu žmogus pasiryžta būti pilietiškas, visuomeniškas, tautiškas, jis neturėtų dėl to nukentėti bent jau finansiškai. Taip neturėtų būti.

Jeigu žmogus apsisprendė gyventi vienas, tai irgi jo teisė, bet tai neturėtų būti privilegija. Viskas yra valstybės rankose. Čia tik priemonių klausimas, ar tai būsto lengvata, gal palūkanų kompensavimas, kai turi bent du vaikus, žodžiu, variantų yra visokių.

Net ir tie, kurie galvoja, jog jiems kiti neįdomūs, jie įdomūs tik patys sau, turėtų pamąstyti, kaip toliau gyvens. Jeigu jie planuoja gyventi ilgiau nei iki pensijos, tai turi suprasti, kad jiems pensiją mokės jų vaikai. Jeigu vaikų nėra, jie turės susitaikyti, kad jų pensija bendrąja prasme bus skurdesnė. Net ir egoistiniais sumetimais vaikų turėjimas yra investicija.

- Turime jausti atsakomybę už savą šalį? Juk Ukraina gyvybėmis kovoja už savo tapatybės, tautos, kultūros išlikimą.

- Tam tikra prasme Ukrainos pažeidžiamumu yra ir naudojamasi. Paimkime Stambulo konvenciją (Ukraina ratifikavusi Stambulo konvenciją, - aut. past.), visi žinome, kad tam tikra prasme Ukrainai buvo išsukinėtos rankos, žinant, kiek jai svarbi parama, europinės integracijos pažadas. Ukrainiečiai savo pažiūromis į šeimą yra labai konservatyvūs, į kitus dalykus, kurie bandomi kišti per prievartą. Neturėtų taip būti. Juk Europa tuo ir graži ir stipri, kad nėra vienoda. Ji unikali savo kalbomis, tradicijomis. Juk būdavo populiaru girtis, kad Europa investuoja į skirtingas kultūras, jų išlaikymą, išsaugojimą.

Kalbant apie patriotiškumą, tautiškumą, nežinau, ar mes į jį labai investavome, manau, kad kaip tik kelis dešimtmečius apie tai buvo galvojama kaip apie savaiminę duotybę. Lietuva apgynė savo Nepriklausomybę, ją atkūrė ir visi įsivaizdavo, kad tautiškumas, patriotiškumas yra visų mūsų kraujyje kaip savaime suprantamas dalykas. Visi susirenkame per šventes, sugiedame Tautišką giesmę, pasipuošiame vėliavomis ir to gana. Negana.

Kai reikia eiti tarnauti į savo kariuomenę, matome, kiek žmonių, kurie nenori to daryti. Kai reikia kurti šeimą ir turėti vaikų, matome, kiek žmonių, kurie nenori to daryti. Kai reikia rinktis sunkesnius mokslus, atsiranda žmonių, kurie eina greitesniu keliu. Tai ir yra patriotiškumo, tautiškumo stoka.

Galvojama, kad mano individualūs poreikiai yra svarbiau, nei visuomenės, bendruomenės poreikiai. Ir tai yra klaida, nes vienas žmogus kaip individas negali išgyventi tokioje visuomenėje, kokia yra dabar. Po vieną mes esame niekas.

Valdantieji yra patvirtinę strategiją „Lietuva 2050". Politikai, braižantys tam tikras strategijas, jie net nebekelia sau ambicijos, kad būtų kažkas daugiau nei yra dabar. Atvirkščiai, projektuoja dar mažiau. Buvo komunikuojami tokie dalykai kaip „pirma žmogus, tada valstybė" ir pan. Daug dalykų, kurie nukreipti į individualizmą, tam tikrą izoliaciją, individualių poreikių tenkinimą, yra blogai. Juk žmogus užauga sociume, girdi komunikuojant tam tikrus dalykus. Jeigu komunikuojama: kam čia ta šeima, vaikai, čia vargas. O mūsų žvaigždės dar atsisėdusios prirašo tokių „postų", kur jauna mergina paskaičiusi nėštumą ir vaikų auginimą laikys žiauria kančia. Suprask, gyvenimo sugriovimą. Ne kaip kažką, kas gražu, tegu ir labai sunku. Žinoma, kvaila būtų neigti, kad sunku.

Gražiausius dalykus žmonės sukuria juk ne iš tingėjimo. Tie, kurie tingi, sėdi ir rūko žolę. Visuomenę, bendruomenę, valstybę sukuria žmonės, kurie dalį savęs paaukoja aukštesniems tikslams.

- Na, ir pabaigai, kokie įspūdžiai Europos Parlamente?

- Viskas labai šviežia, juokauju, kad kaip pirmokui į mokyklą atėjus. Yra daug dalykų, kuriuos reikės išmokti, ir daug biurokratinių dalykų, kuriuos teks susitvarkyti, bet, regis, ten stengiamasi padėti naujai atėjusiems parlamentarams prisitaikyti. Galima net pasiprašyti asmeninio asistento, kuris vedžiotų, paaiškintų, kam su kalba sudėtingiau.

Aš kadangi kalbu angliškai, tai man nėra didelės bėdos. Laukiame, kol visiškai susiformuos grupės ir bus aišku, kokiuose komitetuose būsime ir dirbsime. Savo poreikius ir norus esame išsakę, bet, kaip ir Lietuvoje, yra kvotos, yra skaičiai, tai tikrai ne visi galėsime juos įgyvendinti.