Porų psichologas: „Kartais skyrybas net rekomenduoju“

„Santykiai be jokių įtampų - nerealūs. Du žmonės yra dvi skirtingos būtybės, turintys skirtingus charakterius, patirtas traumas, elgesio stereotipus, tad neišvengiamai bus nesutarimų, skirtingų poreikių, nusivylimų.

Tačiau įmanomi santykiai be destruktyvios kančios. Kitaip sakant, sunkumai yra natūralūs, bet jie nebūtinai turi griauti santykius - jie gali tapti augimo dalimi.

Tam būtinos dvi sąlygos:

- kiekvienas iš sutuoktinių užsigydo patirtas gyvenimo traumas;

- abu išmoksta bendrauti taikiai, spręsti konfliktus abipusio laimėjimo būdu, pasiekti abipusį seksualinį pasitenkinimą ir susitarti dėl vaikų, namų, pinigų, tikslų.

O kol sutuoktiniai to išmoks, bus nusivylimų, nepasitenkinimo, priekaištų, kaltinimų, menkinimų, žeminimų, kontrolės, emocinių iškrovų..." - aiškina porų psichologas M.Truncė.

- Ar tie „gyvenimo mokytojai" nepadarys žalos jaunimo sąmonei, juk jauni žmonės ir taip nori gyventi komfortiškai?

- Nėra idealių žmonių. Nėra idealių porų. Kaip aš sakau, pampersų pakeitimas šlapimo sulaikymo problemos nesprendžia. Pampersai = antra pusė. Taip, manau, kad tokie gyvenimo mokytojai veda žmones netinkamu keliu. Dėl skyrybų kasmet be vieno iš tėvų palieka augti apie 6 tūkst. vaikų. O jiems tėvų skyrybos yra viena didžiausių traumų.

Pavojus slypi ne pačioje idėjoje, kad santykiuose turi būti džiaugsmo, o tame, kaip ji pateikiama. Jei jauni žmonės patiki, kad vos pajutus sunkumą reikia bėgti, tada bet koks konfliktas atrodo kaip santykių pabaiga. Realybė tokia, kad tikrasis pasitenkinimas santykiuose kyla ne iš to, kad sunkumų nėra, o iš gebėjimo juos spręsti. Greiti, gražūs šūkiai „nekentėk" gali sukurti klaidingus lūkesčius, o nusivylimas tada dar didesnis.

- Gerb. Mykolai, galite papasakoti savo istoriją, Jūs pats irgi turėjote skyrybas, sukūrėte kitus santykius. Ko išmokė gyvenimas Jus?

- Kad aš suprasčiau, kad ne žmonas reikia keisti, o save, man, kaip žemaičiui, prireikė 3 skyrybų ir beveik 30 metų. Kai tai supratau, pradėjau ieškoti, kas negerai manyje. Suradau, patobulinau. Išmokau bendrauti taikiai ir dabar jau 18-us metus gyvenu pagal pastiprinimo modelį.

Mano svajonė - atsukti Lietuvą veidu į Šeimą ir pradėti ruošti sutuoktinius santuokai, o tėvus - tėvystei. Jau esu padėjęs daugiau kaip 600 porų ir 1300 pavienių sutuoktinių.

Trečdalis porų tuokiasi Bažnyčioje. Tai reiškia, jog jie yra ruošiami santuokai pagal katalikišką šeimos supratimą. O Biblijoje parašyta: „Jūs moterys būkite klusnios savo vyrams lyg kad Viešpačiui, nes vyras yra žmonos galva ... Vyrai turi mylėti žmonas tartum savuosius kūnus. Kas myli savo žmoną, myli save patį..." (Ef 5, 22 - 32).

Kodėl šis modelis nebeveikia civilizuotuose kraštuose? Todėl, kad po Antrojo pasaulinio karo buvo pasirašyta Visuotinė Žmogaus Teisių Deklaracija (1948-12-10) 1 ir 16 str. sutuoktiniai tapo lygūs ir nenori paklusti vienas kitam, todėl priešinasi ir konfliktuoja taip pažeisdami vienas kito orumą, sunaikindami meilę bei pagarbą ir pagimdydami neapykantą bei panieką.

Priklausomai nuo sutuoktinių pasirengimo savarankiškam gyvenimui, šeimoje nusistovi du pagrindiniai santykių modeliai: patriarchalinis (kai vyras yra šeimos galva) ir matriarchatinis (kai žmona tampa šeimos galva). Abu šie modeliai veda į skyrybas.

Aš per savo konsultacijas, seminarus, šviečiamąją veiklą mokinu poras kurti lygiavertės partnerystės santykius. Sutuoktiniai turėtų tapti komanda ir padėti vienas kitam gyventi gerai.

- Šiais laikais sklando tokia idėja, kad moterys išmoko gyventi be vyrų, bet su vyrais - dar ne. Koks turinys slypi čia? Juk tai nėra tik pajuokavimas.

- Su moterų emancipacija įvyko didžiuliai pokyčiai visuomenėje. Ir berniukai, ir mergaitės eina kartu į lopšelį, darželį, mokyklą, universitetą. Ir dirba kartu. Lyčių segregacija yra stipriai sumažėjusi. Moterys tapo išsilavinusios, savarankiškos, uždirba daugiau, o tai kartais kelia iššūkių vyrų savivertei. Jei vyras ir žmona augo su įsitikinimu, kad tik vyras turi būti šeimos maitintojas, o žmona „laikyti tris namo kampus", tai pora patenka į paklusimo modelio santykius. Vyras mano, kad jei jis uždirba šeimai, tai ir žmona jam priklauso.

Bet, stop - žmona nėra vyro nuosavybė (nors šis įsitikinimas dar yra gajus tiek tarp vyrų, tiek tarp moterų). Tokiu atveju vyras gali norėti valdyti žmoną, laikyti ją tarnaite, virėja, namų tvarkytoja, sugulove, vaikų augintoja...

Dėl tokių vyro ir moters įsitikinimų poros santykiai gali blogėti.

Na, o jei moteris yra stipri ir pati gali uždirbti sau ir vaikams, tada šalia stiprios moters vyras gali jaustis pasimetęs. Todėl čia ne juokelis, o reali problema.

Santykiuose šiandien svarbiausia pereiti nuo konkurencijos prie partnerystės: nebe, „kas svarbesnis", o „kaip mes kuriame komandą". Tik tokie santykiai leidžia abiem būti laimingiems.

Jei vyras laikosi senamadiškų pažiūrų, tai jis jausis prastai. Todėl reikėtų formuoti naują požiūrį tiek į vyro, tiek į žmonos vaidmenį poroje - abu yra lygiateisiai šeimos komandos nariai ir abu turi pareigas uždirbti, valdyti pinigus, tvarkyti namus, prižiūrėti vaikus...

Tokiu atveju vyro savivertė nekentės.

Poros ateina pas mane tada, kai iškyla pavojus šeimai - skyrybos. Paprastai tokią konsultaciją inicijuoja vienas iš poros, tas, kuris atsakingesnis, tas, kuriam svarbesnė Šeima. Poros nori žinoti, kodėl atsidūrė šioje santykių stadijoje ir kaip santykius pagerinti.

- Gal sutuoktinių problemos kiek keičiasi?

- Sutuoktinių problemos išlieka tos pačios. Tik kartais pasitaiko, kad aš jau pats rekomenduoju skyrybas. Tais atvejais, kai pastebiu poroje Barakūdą arba Narcizą. Dėl šių tipų ypatumų susikuria ypač toksiški santykiai. Kadangi tokie žmonės praktiškai nesikeičia, todėl ir rekomenduoju skyrybas.