1 nuotr.Kaip upelis, prasigraužęs vagą, netikėtai dingsta po žeme ir vėl prasiveržia už kokio kilometro, taip ir Vilniaus rotušės laikrodžio atstatymo idėja čia išnyra viešojoje erdvėje, čia lyg niekur nieko dingsta iš dienos aktualijų. Šįkart, regis, vėl atėjo metas jai suspindėti.
Šįkart Lietuvos kultūros istorijos politikos instituto iniciatyva. Jo direktorius Antanas Staponkus prie apskrito stalo susišaukė garbingą, išmintingą Lietuvos paveldui tikrų tikriausiai neabejingą broliją, nepamiršęs ir galimų simpatikų Seime - Remigijaus Motuzo, Kęstučio Vilkausko ir Artūro Zuoko, tikėdamas visų jų patarimo bei pritarimo dėl atstatymo sąlygų UNESCO saugomo objekto, t.y. Vilniaus senamiesčio, atžvilgiu nepriekaištingumo.
Pasak A.Staponkaus, visų Europos sostinių rotušės turi laikrodžius, kurie simbolizuoja miestų savivaldos tradiciją. Tokį Vilniaus rotušė turėjo daugiau kaip tris šimtmečius. Deja, ėmęs svirti laikrodžio bokštas 1781 metais nugriuvo ir nebuvo atstatytas, nes XVIII a. pabaigoje Lietuva tapo carinės Rusijos dalimi. Atstatyti sostinės laikrodį, jo nuomone, reikštų grąžinti Vilniaus rotušei ir jos aikštei istorinę savastį.
Iniciatyva atstatyti Rotušės laikrodį pirmąsyk iškilo į paviršių vykdant jos ir aikštės rekonstrukcijos darbus 1998-1999 m., pirmosios Rolando Pakso mero poste kadencijos metu, siekiant grąžinti pastatui andainykštį miesto rotušės vaidmenį. Architektas Augis Gučas, pataręs diskusijos organizatoriams nevadinti šio laikrodžio valstybės laikrodžiu (tokį turime pagrindinės valstybės aikštės - Katedros aikštės - varpinėje), prisiminė skaudžiai nudegęs siūlydamas pastatyti Lauryno Gucevičiaus projektuotą, bet taip ir nerealizuotą laikrodžio koloną aikštėje. „Niekada nesu išklausęs tiek kolegų kritikos ir patyčių, - kalbėjo jis, - bet dabar galvoju, gal ir teisingai, nes dešiniajame Nėries krante pradėjo dygti šiuolaikiniai daugiaaukščiai, kaip ir kolonos tai vienoje tai kitoje šalyje, ir šiandien toks sprendimas būtų banalus". Jo nuomone, šiandien reikėtų susilaikyti nuo didelio architektūrinio projekto ir apsiriboti nedideliu paminklu.
„Rotušės laikrodis galėtų būti elegantiškas architektūrinis akcentas, tikra miesto puošmena, pasižyminti istorine praeitimi ir šių dienų architektūriniais sprendimais", - neabejojo buvęs Vilniaus savivaldybės tarybos narys A.Zuokas, atkreipęs dėmesį, kad jam dirbant Vilniaus meru ne tik buvo diskutuojama apie Rotušės laikrodį, bet buvo parengti ir projektiniai pasiūlymai, ir projekto vizualizacija.
Prieš kelerius metus idėją gaivinti griebėsi Lietuvos kultūros politikos institutas, surengęs konferenciją Seime ir 2020 m. išleidęs gausiai iliustruotą mokslo istoriko, etnologo Liberto Klimkos istoriografinę studiją „Vilniaus rotušė ir jos laikrodis". „Rotušės laikrodis yra savivaldos simbolis, plakanti miesto širdis, jos pulsas reguliavo miesto gyvenimą, - pagal jo dūžius uždarydavo langines ir gesindavo židinius...", - pasakojo L.Klimka.
Grafikas Arvydas Každailis pasiūlė telkti kompetentingą Vilniaus rotušės laikrodžio komitetą, kuriam atstovautų ryški asmenybė, atkakliai ginanti ir neleidžianti mirti iškeltai idėjai. Ta dingstimi jis pateikė pavyzdį, kaip vieno įtakingo entuziasto puoselėta išmonė, jis paminėjo Algirdo Brazausko pavardę, - įgijo konkretų pavidalą - Valdovų rūmus.
Restauratorė Giedrė Miknevičienė sakė iš esmės pritarianti Rotušės laikrodžio atstatymui, tačiau, jos teigimu, sumanymą reikia kruopščiai apsvarstyti, nes „pas mus labai greitai griaunama ir labai greitai statoma".
Gi veiksmo žmogus A.Zuokas paragino nedelsiant kreiptis į Vilniaus miesto savivaldybę bei jos tarybą su prašymu, svarstant ir priimant šių metų sostinės biudžetą sausio pabaigoje, skirti lėšų ir Rotušės laikrodžio atstatymo architektūrinių idėjų konkursui. Juo labiau kad jau šiemet ketinama pradėti kapitalinį Vilniaus rotušės remontą tiek jos išorėje, tiek viduje. Sostinės biudžetas siekia pusantro milijardo eurų, tad, anot jo, keli milijonai Vilniaus simbolio atkūrimui neturėtų būti miestui didelė našta. O gal Vilniaus savivaldybė apsiimtų tapti ne tik idėjų konkurso organizatore, bet ir iki galo įgyvendintų šią prasmingą iniciatyvą. „Miesto merui Valdui Benkunskui niekaip nepavyksta įsiamžinti nacionalinio stadiono statybomis, tad gal jam geriau sektųsi įsiamžinti, grąžinant sostinei Rotušės laikrodį", - pajuokavimu baigė mintį A.Zuokas.
