Šiandien gina teisybę, ryt, jeigu reikės, gins ir gimtinę

Šios peticijos autorius - lietuvis Deimantas Markauskas. Nors jau trylika metų gyvena ir darbuojasi Norvegijoje, tačiau yra aktyvus Šaulių sąjungos narys, dalyvauja mokymuose bei pratybose. Sako esąs pasirengęs ginti Lietuvą, jei tik prireiks.

Kartu su daugiau kaip septyniais šimtais pasirašiusiųjų peticiją (ją galima pasirašyti iki balandžio 12 d.) jis reikalauja deramai ištirti lobio išėmimo procedūrų pažeidimus ir oficialiai įvertinti S.Poderio indėlį. Nei S.Poderio, nei kitų su šia istorija asmenų nepažįstantis peticijos autorius sakosi neturintis jokio asmeninio intereso.

D.Markausko nuomone, klausimų kelia ir tai, kaip buvo sutiktas sensacingas atradimas. „Didžiausio šimtmečio atradimo akivaizdoje, - sako jis, - neapsieita be intrigų, sisteminių pažeidimų, manipuliacijų ir neaiškių interesų. Tiesiog viskas, kas turi kelti tautinę savimonę, nebuvo skaidru ir šventiška.

Valdančiųjų reakcija šio istorinio atradimo atžvilgiu taip pat buvo neadekvati - veikiau abejinga, nei santūri ir neatitiko įvykio svarbos. Ji liudijo tam tikrą abejingumą istorinei atminčiai. Liūdna dėl to."

Jam apmaudu, kad S.Poderio įdirbį išsyk buvo bandoma ištrinti, nors jis nudirbo didelį darbą: rašė straipsnius, kūrė dokumentiką, tyrinėjo dokumentus ir beldėsi į atsakingų instancijų duris praktiškai 10 metų, siekdamas, kad oficialiai būtų tęsiami jo vilčių duodantys tyrinėjimai. Kad neretai privačios iniciatyvos esti daug efektyvesnės, rodo ir Vasario 16-osios Akto nuorašo Vokietijos archyve atradėjo Liudo Mažylio atvejis. Bet, žinoma, anot Deimanto, jos turi būti derinamos su institucijomis; tą norėjo padaryti ir S.Poderis.

D.Markauskas neabejoja, kad šis atradimas yra tiesiogiai susijęs ir su Vytauto Didžiojo palaikų mįsle, kurią įminti bandė ir karališkų insignijų atradėjas. Jam susidaręs įspūdis, jog kaip ir prieš daugelį metų, taip ir mūsų dienomis galimai yra išlikusi Lenkijos Bažnyčios įtaka mūsų Bažnyčios tarnams bei jų patikėtiniams.

„Galbūt, - svarsto D.Markauskas, - galėtume daryti prielaidą, jog Vytautas, visais laikais buvęs tautinio pasipriešinimo simbolis, geopolitine prasme kažkam trukdo, kaip amžinas, tvirtas pamatinis mūsų valstybingumo akmuo..."

Gyvenant užsienyje, D.Markausko teigimu, ryšys su Lietuva netrūkinėja, greičiau, atvirkščiai: kur kas labiau, nei būdamas Tėvynėje, jis domisi kas čia vyksta, palaiko ryšius su giminėmis, draugais, prisideda prie iniciatyvų, kurios gali būti naudingos mūsų šaliai. Anot jo, svarbu, kad Lietuva klestėtų ir būtų saugi joje gyvenantiems žmonėms.

Tik jam didelį nerimą kelia tai, kad vis dar trūksta ilgalaikės ir aiškios vizijos daugelyje sričių - tiek saugumo, tiek patriotinio ugdymo, tiek atsparumo išorės įtakoms stiprinimo temomis: „ Gyvenant svetur matyti, kaip svarbu turėti aiškią kryptį, tvirtą stuburą ginant savo vertybes, istoriją bei valstybės interesus. Ypač trikdantys yra trumparegiški politiniai sprendimai, kurie kartais atrodo orientuoti į artimiausius rinkimus. Taip pat pasigendu nuoseklaus patriotizmo stiprinimo. Didelį darbą šiuo klausimu daro Lietuvos Šaulių Sąjunga, ačiū jai".

Jis pasakoja nevengiantis ir lietuvių bendruomenės veiklos tiek savo regione, tiek visos Norvegijos mastu. „Bendruomenė suteikia galimybę puoselėti kalbą, kultūrą, tradicijas ir kartu stiprinti ryšį su Lietuva, - tvirtina D.Markauskas, - aš savo pavyzdžiu noriu parodyti, jog turime didžiuotis savo šaknimis, savo šeimos istorija.

Pavyzdžiui, gilinantis į savo giminės kartas, man pavyko jose rasti ir totoriško kraujo (senelio brolis buvo ulonas), pavyko rasti tolimų giminaičių, emigravusių į Ameriką ir Argentiną (daug šituo klausimu padėjo sesutė, išnaršiusi ir Bažnyčios knygas, emigrantų registracijos sąrašus Elis saloje). Nors kiti, kaip ir mano prosenelis, grįžo ir kūrėsi gūdžiame kaime. Šeimos istorija padeda geriau suvokti savo tapatybę, jos vertybes bei tradicijas, perduodamas iš kartos į kartą.

Paklaustas, ko tikisi iš peticijos teisingumui ginti, jos autorius tikina, kad net maža peticija gali suburti didelį bendraminčių būrį.„Pokyčiai įvyksta ne iš karto, - svarsto D.Markauskas, - daugelis jų, ir labai svarbių, prasideda nuo mažų iniciatyvų. Manau, peticija gali būti dar vienas žingsnelis siekiant permainų teisingumo link. Net jei konkreti peticija nepasiekia tikslo, ji gali tapti pamoka ir įkvėpimu kitoms iniciatyvoms".