Šitakių augintojas Gražvydas: „Grybai - ne kiauliena, bet žmonės juos mėgsta“

- Pagal profesiją esate transporto inžinierius, tačiau jau keletą metų su šeima aktyviai užsiimate šitakių (angl. Shiitake) grybų auginimu. Nuo ko viskas prasidėjo?

- Viskas prasidėjo nuo Covid pandemijos. Anksčiau ūkininkavau šiek tiek, auginau ir auginu serbentus, internete pradėjau ieškoti naujovių, susidomėjau šitakių auginimu. Susiradau partnerius Lenkijoje.

Taip viskas ir įsisuko. Nusipirkome sodybą, išsikasėme tvenkinuką, pasistatėme ūkinį pastatą ir jame dabar auginame šiuos grybus. Jau ir namą statomės, planuojame dar šiais metais jame apsigyventi.

- Papasakokite, kaip auginami šitakiai, nuo ko pats pradėjote?

- Pirmiausia įsigijome bandomąją partiją auginimo medžiagos. Užteko 2 kv. m patalpos. Kasdien reikia grybus prižiūrėti, palaikyti reikiamą temperatūrą.

Žinoma, lietuviai mėgsta patys miške rinkti grybus, todėl įsiūlyti iš pradžių nebūna lengva (šypsosi). Šiuo metu šitakius auginame 16 kv. m patalpoje. Ateityje planuojame plotą plėsti iki 60 kv. m. Tokioje patalpoje galima išauginti šimtus tonų per metus.

Šiuo metu šiuos grybus galima auginti keliais būdais. Pirmasis - ant medinių rąstelių, visi labai džiaugiasi, kai grybai auginami ant ąžuolinių rąstelių, bet ąžuolas gana brangus, todėl augintojai dažniau renkasi beržą.

Mediena nupjaunama tam tikro dydžio rąstais, dažniausiai metro. Rąstai sugręžiojami kas 10 cm per visą perimetrą. Specialiais įrankiais į skyles įdedama grybiena. Prieš tai į skylutes dedami grūdai ar pjuvenos.

Palaikant drėgmę, temperatūrą, iš skylučių jau pradeda kaltis grybai. Sezono metu (sezonas toks pats, kaip ir miško grybų) ant visų rąstelių pradeda augti grybai, vienu metu jų būna daug, taigi reikia iškart didelį kiekį realizuoti - šaldyti, perdirbti ir pan.

Paprastesnis ir derliaus reguliavimo požiūriu geresnis būdas yra auginimas uždaroje patalpoje ant pjuvenų briketų. Supresuojamos pjuvenos ir inkubuojama grybiena.

Turime patalpą su specialiomis lentynomis, dedame ant lentynų briketus, palaikome temperatūrą, šviesą, drėgmę. Paleidžiant didesnį ar mažesnį briketų kiekį, mes galime reguliuoti derlių pagal poreikį.

Po keliasdešimt kilogramų per savaitę šių grybų realizuojame. Grybai užauginami per dvi savaites.

Iš pradžių realizacija nebuvo lengva. Reklamavomės per feisbuką, susiradome keletą partnerių, ima tuos grybus keletas restoranų. Produkciją vežame, siunčiame.

Lietuviui įsiūlyti grybą, kai miške grybų pilna, sudėtinga. Žmonėms kyla daug klausimų, ar šitakiai nenuodingi? Reikia daug švietimo, edukacijos, nes ne visi žino, kas tie šitakiai.

O tai labai maistingi ir sveikatai naudingi grybai. Jų tėvynė yra Japonija, šitakiai auga ant negyvos medienos, tų pačių rąstelių natūraliomis sąlygomis.

Tačiau tiek Japonijoje, tiek Kinijoje jie auginami šiais laikais uždarose patalpose ant pjuvenų briketų.

Sakyčiau, sudėtingiausias dalykas, kad kasdien tuos grybus reikia prižiūrėti, skinti, keisti briketus, tvarkyti patalpas. Dirbame mes pasikeisdami su žmona, sunkiau būna, kai reikia keliauti į užsienį, tada parašau mamos pagalbos.

- Ar paprasta paruošti tokius grybus?

- Visada rekomenduoju žmonėms paragauti tokį grybą dar žalią. Vieniems skonis patinka, kitiems ne.

Galima šiuos grybus žalius pasipjaustyti ant salotų, galite virti, kepti, labai skanūs rauginti. Šitakiai gana ilgai išlaiko savo skonines ir vertingąsias savybes. Buvome užsakę specialius tyrimus Vilniuje.

Taigi grybas gali drąsiai būti laikomas 11 dienų šaldytuve. Bet esu ragavęs ir 15 dienų, bet ilgiau jau jie pradeda džiūti šaldytuve.

- Dar auginate grybus, pavadinimu liūto karčiai.

- Tai specifinis grybas, panašus į ežiuką, į liūto karčius. Tačiau auginti sudėtingiau, negalima perauginti, nes grybas įgyja kartumo.

Žmonėms šis grybas labai egzotiškas, net nepanašus į grybą. Tokie grybai labiau tinka gurmanų restoranams. Žmonės perka pirmiausia akimis, šiuos grybus sudėtingiau auginti, taigi orientuojamės į šitakių auginimą.

- Lietuviai konservatyvūs ragaudami naujus produktus?

- Tikrai taip. Grybai - ne bulvė ir ne kiauliena. Ne kiekvienas lietuvis juos valgo. Bet domėjimasis auga, net pensinio amžiaus žmonės noriai užsako tuos grybus. Nes patys nebeina grybauti, bijo erkių.

Nuvežame grybus žmonėms į namus bent jau Panevėžyje. Į kitus miestus vežame daugiau švenčių laikotarpiu, kai užsakymai didesni. Nesinori visada siųsti prekės, nes žmonėms taip brangiau išeina.

Prekiaujame mažose mugėse, ne didžiausiuose miestuose. Nes kur didmiesčių mugės, labai brangi prekybos vieta.

Matyt, šitakių reiktų toną parduoti, kad atsipirktų (juokiasi). Mes esame smulkieji, ne masiniai augintojai, kiekvienas mūsų grybas iščiupinėtas, išgražintas.

Būna, kad vežame žmonėms ir po pusę kilogramo, ne dėl naudos kokios, daugiau dėl edukacijos, kad žmonės daugiau sužinotų, kokie čia grybai.

- Kiek kainuoja šitaki grybai?

- Kilogramas tokių grybų 15-16 eurų. Ilgalaikiams partneriams tiekiame kitokia kaina. Mes parašėme projektą ir gavome paramą kaip smulkus ūkis, įsigijome šaldymo įrangą.

Galime liofilizuoti grybus. Yra daug higienos reikalavimų, reikia juos atitikti. Taip pat gaminame virtinukus su šitaki grybais. Galima kai kuriuose miestuose jų įsigyti. Bet čia nėra masinė gamyba.

- Kai pirmą kartą žmonės paragauja šitakių, ką sako?

- Vienetams nepatinka. Būna, mugėse ateina sako, neskanūs buvo, atsakau, gal nemokėjote paruošti, nes grybai tikrai skanūs, darome degustacijas, kepame. Vis tiek daugiau žmonėms patinka.

- Lietuvoje gyvena darbštūs aktyvūs žmonės.

- Žinoma, visada gali būti geriau, visada smagu, jei daugiau dėmesio parodoma smulkiesiems. Malonu, jei būtų lengvatinės paskolos duodamos ar panašiai. Džiugu, kad yra europiniai projektai.

Džiaugiuosi, kad žmonės vertina smulkius augintojus, ieško jų gaminamos produkcijos, mes tą jaučiame ir esame dėkingi.

Lietuvoje gyventi nėra blogai. Tie, kurie taip sako, arba yra didžiuliai tinginiai, arba jiems kažkas negerai, nes, mano galva, bet kurioje srityje, jei dėsi pastangas, tikrai pasieksi rezultatų.

Mano šeima iš grybų verslo kol kas irgi nepragyvena, visi turime dar kitus darbus. Bet po truputį plečiamės, matome, jog įdėtos pastangos nebuvo veltui.