1 nuotr.Šiemet vienas paskui kitą Lietuvą sudrebino Šarūno Stepukonio ir Vilhelmo Germano (Viliaus Židelio) finansiniai skandalai. Vienas įtariamas pralošęs apie 40 milijonų eurų iš tarptautinio privataus „BaltCap" fondo. Kitas irgi įtariamas finansinėmis machinacijomis, kuriose figūruoja ir užsienyje registruotos kompanijos. Kas tuos abu veikėjus sieja? Ir kodėl tokiais veikėjais patikima?
Lietuvai atgavus nepriklausomybę Šarūnui tebuvo treji metukai, o tuomet dar ne Vilhelmui, bet Viliui vos stuktelėję ketveri. Abu darželinukai. Tad niekaip nebūtų galima jų apkaltinti „sovietine praeitimi". Ar kad juos sugadino sovietinė švietimo sistema. Na, niekaip nepavyks tų abiejų veikėjų išvadinti Lenino anūkais. komjaunuoliais, „komuniagomis", stribais, sovietinės nomenklatūros „bebrais" ar KGB agentais.
Na, tiesiog įtrepsėjo į Kovo 11-osios Lietuvą du žvalūs berniukai-darželinukai - Lietuvos ateitis. Nes visi mes, pamatę jaunus žmones, verksmingai, sentimentaliai tikime, jog jie bus už mus geresni, tauresni, mandagesni, jautresni. Na, tokie, kurie jautriai perveda bobutes per judrias sankryžas.
Taip, mes, vyresnieji, tikime būsima Lietuvos ateitimi nuoširdžiai užsispyrę. Kol likimas mums ant galvos pliumpteli Š.Stepukonį su V.Germanu. Jau ne angelų statuse.
Pirmąjį atkurtos Lietuvos dešimtmetį pagrindiniai finansiniai veikėjai buvo organizuoti banditai ir jiems padedantys gamyklų, projektavimo institutų, tiekimo bazių ir t.t. direktoriai. Tie smulkesni, kurie neturėjo stogo šalies vyriausybėse. Nes kas turėjo vyriausybėse stogus, prichvatizavo, privatizavo įmones daug paprasčiau. Faktiškai be rizikos. Retas tais laikais mokėjo kitokią užsienio kalbą nei rusų ir retas turėjo supratimą, kas yra Vakarai. Banditams tai asocijavosi su kontrabanda ir Marlonu Brando, vaidinančiu doną Karleonę, o direktoriai ir pirmieji verslininkai Vakarus garbino. Įsivaizdavo, jog ten laikomasi garbės žodžio, net nereikia sudaryti teisinių sutarčių. Todėl visi, įskaitant banditus, iškūrė ieškoti užsienio banditų bei investuojų, vilkėdami raudonais, žaliais švarkais ir mūvėdami baltomis kojinėmis. Greitai nusivylė, vėliau vieni nusvilo, dalis išsišaudė, šiek tiek nusižudė, dalis išliko. Tačiau tiek išlikę, tiek į turtų dalybas niekada neįsivėlę lietuviai vienodai puoselėjo iliuziją, kad jaunam, daug kalbų ir gerą išsilavinimą užsienyje gavusiam vaikui, anūkui ar šiaip jaunam lietuviui bus lengviau gyventi nei jo tėvams ar seneliams.
Štai ir išugdėme. Du gegužiukus. Šarūną ir Vilhelmą. Netgi išoriškai panašius. Tarp kitko ir į Gabrielių Landsbergį jiedu panašūs. Nors šis gegužiukas buvo įritintas ne į valstybės finansų, bet į politikos lizdą. Todėl šį gegužiuką, paridenkime į šoną. Juolab kai jis ką tik pasirideno iš politikos pats.
O kiti du gegužiukai - Šarūnas ir Vilhelmas skuodė ir nuskuodė finansinio aferizmo keliu. Matyt, todėl, kad neturėjo įtakingų senelių. Tiedu gegužiukai irgi inteligentiški, išsilavinę. Visai nepanašūs į aferistus. Nes parodykite aferistą, kuris būtų panašus į aferistą? Toks nieko nepasiektų savo profesinėje aferisto veikloje. Štai ir turime du gegužiukus, visiškai priderintus prie teisėtų Lietuvos visuomenės lūkesčių. Abu moka ne vieną užsienio kalbą. Abu Vakarų, o Vilhelmas ir arabų pasaulyje nė kiek nekompleksuoja. Abu žino, kaip viešumoje elgtis. Kaip įtaigiai kalbėti. Vienas net studijavęs užsienyje. Tačiau, kaip ir ankstesnės banditų ar verslo kartos, neišsiverčiantys be patikimo stogo. Anksčiau mūsų vietiniai aferistai dar bandydavo patekti į audienciją pas Popiežių. Ir būtinai su juo nusifotografuoti. O dabar, matyt, pakanka nusifotografuoti su įtakingais politikais ir jų antromis pusėmis. Pvz., Š.Stepukonis, dirbdamas „BaltCap" fonde statė Lietuvoje, o vėliau ir Ukrainoje mokyklas. Tarp visų tų mokslo šviesai būtinų veiklų statė ir Austėjos Landsbergienės privačią mokyklą Kalnėnuose. Į šią statybą investavo „BaltCap" priklausantis „BaltCap Infrastructure Fund".
Gegužiukų pradžiamokslis - jei neturi įtakingo senelio, veik per moteris. V.Germanas - per savo sugyventinę Ievą Trinkūnaitę pasiekė ir M.Navickienę, ir jos vyrą M.Navicką. Š.Stepukonis per Austėją pasiekė Gabrielių Landsbergį. Kaip manote, ar Austėja ir jos vyras Gabrielius arba Monika ir jos vyras Mindaugas būtų sutikę išgerti arbatos su kauniečiu
„Kamuolinių" grupuotės bosu? Ir net paskraidyti su juo, jei ne į Dubajų, tai bent virš Balbieriškio? Aišku, kad ne! Tokių saugosi, nes anie keikiasi. Nepakankamai inteligentiški. Tačiau ne paslaptis, kad vilniečiai gegužiukai, tapę politikais, yra patys didžiausi snobai. Susileidžia prieš geras manieras ir ferarius. Pasijunta bendraujantys su saviškiais elitiniais. Tuo puikiai naudojasi aferistai. Pritaikę prie spynų raktą.
Prie Landsbergių ir prie Navickų buvo visai nesunku prilįsti demonstruojant ekonominę šios pažinties naudą ir... patriotizmą. Pinigų kapšą ir taurią lietuvybės rūtą. Todėl nieko keisto, jog Š.Stepukonis buvo ir sportininkas, ir karys savanoris, ir ekonominės naudos teikėjas per „BaltCap".
O V.Germanas, matyt, stokojęs intereso Dubajuje vaidinti Lietuvos kariuomenės savanorį, užbūrė Navickus savo turtine prabanga. Jei tave, mergaite iš Telšių, privačiu lėktuvu skraidina į Dubajų, na, kaip neapsalsi iš laimės?
