Šveicarai rengia vietos referendumus net dėl „Eurovizijos“, o kodėl mes ne?

Referendumo prireikė, nes prieš viešųjų lėšų skyrimą protestavo ir referendumo pareikalavo vietinė katalikiška organizacija. Mat ją papiktino kai kurių „Eurovizijos" dalyvių vulgarus elgesys, todėl nematė reikalo švaistyti Bazelio pinigus tokiam „šventvagiškam" renginiui.

Tad Šveicarijoje tariamasi su piliečiais pačiais įvairiausiais klausimais, o Lietuvoje referendumų galimybė, nors ir įtvirtinta šalies Konstitucijoje, dažnai lieka tik teorinė

Valdžiai referendumai netinka

Niekas neklausė gyventojų nuomonės, ar jie pritaria antros pakopos pensijų fondų veiklai, kai pensininkai negali iškart išsiimti savo sukauptų pinigų. Niekas neklausia, ar žemdirbius tenkina aplinkosauginiai reikalavimai, kiek piliečius smaugia perteklinė biurokratija ir t.t. Juolab niekas, skirtingai nei Šveicarijoje, nesivargina surengti referendumo kokiam nors konkrečiam miestui. Pvz., ar miestiečiai pageidautų naujo parko, aikštės, baseino, nacionalinio stadiono ir t.t. Kita vertus, vos ne kasdien girdime, jog reikia ugdyti bendruomeniškumą, pilietinę visuomenę. O kaip ją ugdyti, jei valdžiai piliečių nuomonė parūpsta tik prieš rinkimus? Arba tik tada, kai ne referendumo būdu nori sužinoti itin „svarbią", itin „pilietinę" gyventojų nuomonę, kurio Lietuvos miesto kalėdinė eglė yra gražiausia.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 9 straipsnis skelbia, jog svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu. Atkūrus nepriklausomybę, jau turėjome 14 referendumų, tame tarpe ir dėl Lietuvos nepriklausomybės, prezidento institucijos, sovietinės kariuomenės išvedimo, Lietuvos Respublikos Konstitucijos priėmimo, bei stojimo į Europos Sąjungą. Bet lygiai pusė referendumų neįvyko dėl per mažo piliečių susidomėjimo. Pavyzdžiui, 2014 m., nors piliečiai surinko daugiau nei 300 tūkst. parašų, žlugo referendumas dėl žemės pardavimo užsieniečiams, nes jame dalyvavo tik 14,97 proc. rinkėjų.

Referendumą gali paskelbti Seimas savo nuožiūra arba tada, kai referendumo reikalauja patys piliečiai, bet ne taip paprasta surinkti 300 tūkst. parašų. Ypač, kai net valdininkija iš tokių iniciatorių tyčiojasi. Be to - dalis Lietuvos piliečių nuolat darbuojasi užsienyje. Lapkritį Valstybės duomenų agentūra skelbė, jog Lietuvoje yra 2 896 338 gyventojai. Gegužės 12-ąją, kai kartu su pirmuoju Prezidento rinkimų turu vyko ir referendumas dėl daugybinės pilietybės, rinkimų teisę turėjo 2 401 807 piliečiai, tačiau referendume dalyvavo tik 1 429 382 rinkėjai. Šio skaičiaus pakako, kad referendumas būtų pripažintas įvykusiu. Rinkėjų dauguma nepritarė daugybinei pilietybei, Konstitucijos 12 str. liko nepakeistas.

Juokingos apklausos

Signatarės Birutės Valionytės teigimu, konstitucinis referendumo įstatymas reglamentuoja mūsų aktyvumą, mūsų pilietiškumą, tačiau signatarė įžvelgia ir sunkumą tokia pilietine teise pasinaudoti.

„Jeigu mes užkeliame tokią aukštą kartelę, - sakė B.Valionytė, - kad jokio klausimo mes negalime pajudinti, tai apie kokį pilietiškumą mes galime šią dieną kalbėti? Žinoma, kad piliečių nuomonės reikia klausti, tai vienareikšmiškai, tačiau nelabai norima žinoti žmonių nuomonę, nes politikai yra „protingesni".

Sutinku, žinoma, kad negalima užduoti piliečiams klausimo, ar gintų Lietuvą, ar ne, nes kai ketinama leisti balsuoti jaunimui nuo 16-os metų amžiaus, tai nežinau, kokį atsakymą gautume. Bet yra valstybėje veiklų, kur žmonių nuomonė yra labai svarbi ir elementaru, kad jos negalima ignoruoti. Aišku, galima organizuoti ne referendumus. Galima organizuoti visuomenės apklausas, bet tai turi būti reglamentuojama įstatymu ir turi būti visiems aiškios sąlygos. Nes aš galiu jums apklausti tik dešimt ar šimtą žmonių, kaip Lietuvos radijuje ir televizijoje per laidas daromos žiūrovų, klausytojų apklausos. Tarkime balsavo tik šimtas žmonių, tačiau skaičius nepasakomas, tik pranešama, jog 70 proc. balsavusių kažkokiam laidos klausimui pritarė. Tai čia yra elementarus žmonių klaidinimas.

Bet kuriuo atveju referendumas, net ir konsultacinis, yra žmonių nuomonės pasireiškimas ir Seimas turi į tai atsižvelgti, bet tai nereiškia, kad aš susigalvojau, apklausiau savo draugus - ir jau turiu neva apklausą. Šitokie žaidimai netinka."

Apie tai, jog Lietuvoje negalioja ar tinkamai neveikia nė vienas demokratijos institutas ir prastai ginamas viešasis interesas, per prezidento rinkimus užsiminė ir tuometinis kandidatas, teisininkas Ignas Vėgėlė.

Anot I.Vėgėlės, visuomenė yra nepakankamai girdima, todėl politikai drįsta atstovaujamąją demokratiją paversti parodija.

Kai apklausos tampa pykčiais

Kita vertus, kai pernelyg paisoma bendrapiliečių nuomonės, atsižvelgiama į nuomonių skirtumus, Vilniaus Lukiškių aikštėje nepavyko pastatyti nei Vyčio, nei pokario partizanų bunkerio. Tik laikiną apgailėtiną pliažą. O Kaune prieš tris dešimtmečius savivaldybei demokratiškai tariantis su kauniečiais, kur derėtų pastatyti atkurtą Vinco Grybo (1890=1941) Vytauto Didžiojo paminklą, irgi kilo turgus. Vieni siūlė paminklą pastatyti Panemunėje, prie kareivinių, kiti - Aukštuosiuose Šančiuose, prie karių kapų, treti - Laisvės alėjoje. Skulptūros maketas buvo tampomas, vežiojamas iš vienos vietos į kitą, žmonės ginčijosi, pykosi, kol savivaldybė pati nusprendė pastatyti Vytauto Didžiojo paminklą prie savivaldybės rūmų, Laisvės alėjoje. O dabar ši tiek aistrų, tuščių ginčų sukėlusi kauniečių praeivių retai pastebima. Skulptūra domina nebent turistus.

Komentuoja  politologas Algis Krupavičius:

Mūsų reikalavimai referendumams yra tikrai aukšti - reikia surinkti 300 tūkst. rinkėjų parašų, o gyventojų skaičius yra labai sumažėjęs, todėl tas 300 tūkst. parašų limitas yra daugiau nei 10 proc. perteklinis. Kitas dalykas - parašų surinkimo laikotarpis yra pakankamai trumpas, nes kitose šalyse tas laikotarpis netgi gali siekti pusę metų. Be to, kad referendumas įvyktų, jame turi dalyvauti bent 50 proc. nuo visų piliečių, turinčių rinkimų teisę. Turime ne tik privalomą, bet ir konsultacinį referendumus, bet šiems abiems referendumų rūšims yra labai griežtos taisyklės, kartelės aukštos, todėl matome, jog per pastaruosius kelis dešimtmečius daug referendumų pripažinti neįvykusiais. Iniciatyvos rengti referendumus lieka vis mažiau ir mažiau. Realybė būtent tokia.

Aišku, Lietuvos nepriklausomybės atgavimo pradžioje ta labai aukšta referendumų kartelė buvo įvesta dėl to, kad buvo daugiau išorinių baimių. Bet šiandien situacija, nepaisant geopolitinių iššūkių, yra kiek kitokia ir tų išorinių baimių turėtų būti ženkliai mažiau, bet turime tam tikrą inerciją. Politikai, matyt, bijo daugiau teisių atiduoti piliečiams, todėl referendumai yra gana retas reiškinys Lietuvoje.

Dar blogiau, kad mes neturime ir vadinamųjų vietos referendumų. Vietos savivaldoje visokios apklausos bei referendumai galėtų būti rengiami. Toje pačioje Šveicarijoje daug vietos referendumų vyksta kantonuose, dar net ne po vieną kas mėnesį, o Lietuva neturi tokios tiesioginės demokratijos tradicijos. Mūsų pilietinė visuomenė tikrai galėtų būti stipresnė, jeigu politikams užtektų politinės valios peržiūrėti referendumų rengimo taisykles. Prezidento rinkimų metu I.Vėgėlė kėlė tiesioginės demokratijos klausimus, tad šiandien per Seimo „valstiečių" frakciją tas klausimas galėtų atsirasti Seimo darbotvarkėje.