Tekančios Saulės šalyje apsilankyti tikrai verta

Japonija - darboholikų tauta

Sausio paskutinėmis dienomis nusileidome į dirbtinėje saloje esantį Osakos oro uostą. Žiemą Hokaido ir kitose šiaurinėse salose gana šalta ir daug sniego, o centrinėje Japonijos dalyje temperatūra dažniausiai būna teigiama, ir minimaliai sniego. Mums būnant šalyje dvi savaites, temperatūra didžiąją laiko dalį buvo 3-8 laipsniai šilumos.

Viešasis transportas Japonijoje nėra brangus. Traukiniu nuvažiuoti daugiau nei 40 km iki Osakos centro kainavo vos 5,50 Eur. Bilietai beveik visada perkami iš pardavimo automatų. Užsieninės banko kortelės nei metro, nei vietinių traukinių bilietams nėra priimamos. Traukiniuose ir metro žmonės bendrauja tyliai - kabo skelbimai, kuriuose prašoma išjungti telefono skambėjimo garsą ir apskritai vengti kalbėjimo telefonu.

Viena pagrindinių Osakos atrakcijų - Dotonborio pramogų rajonas. Vakarais atgyja gatvės maisto pardavėjai, apšviesti tūkstančiais neoninių šviesų. Labai daug turistų iš Kinijos ir Pietų Korėjos. Japonija - darboholikų tauta. Labai nekultūringa darbe pasiimti ilgas atostogas, tad jie paprastai ima atostogas kelis kartus per metus, bet trumpas. Tokiu būdu toli nenukeliausi, tad japonai mielai keliauja po savo šalį.

Maisto užeigų Dotonboryje į valias. Labai populiarios makaronų sriubos (ramenai), kepti tešloje aštuonkojų gabaliukai, labai brangi Kobė jautiena, didelės saldžios braškės, moliūgai ir saldžiosios bulvės, keptos tešloje. Bendrai tariant, maistas užeigose nėra brangus, galima neblogai pavalgyti už 8-12 Eur. Mažesnėse užeigose būtina atsiskaityti grynaisiais pinigais, banko kortelės nepriimamos. Keliaujant Japonijoje, visada būtina turėti grynųjų pinigų. Didžioji dalis bankomatų nepriima užsienio banko kortelių.

Ant kalvos stovinti Osakos pilis didelė ir graži. Šalia šios ir kitų pilių paprastai yra nemažai kimono nuomos punktų. Jaunos kinės ir korėjietės ypač mėgta paveiksluotis pasidabinusios išsinuomotais kimono.

Po poros dienų Osakoje, traukiniu nuvykome į gan nedidelį Himedžio miestą. Jis įdomus tuo, kad turi didelę vis dar originalią pilį, kuri niekada nebuvo užkariauta. Japonijoje viduramžiais vyko galybė kovų, sostinė keletą kartų keitė savo vietą. Himedžio pilis - puiki vieta susipažinti su senąja Japonijos istorija. Po gero pusdienio Himedžyje, traukiniu atvykome į Kobę. Tai ypač svarbus Japonijai uostas su daugybe prieplaukų ir prekių krovimo kranų. Kobės jautiena yra ypač aukštos kokybės. Karvės auginamos tik Hyogo prefektūroje; jos maitinamos pagal specialią dietą, jomis kruopščiai rūpinamasi, daromi masažai stresui sumažinti ir mėsos kokybei pagerinti. Sukurta net mėsos įvertinimo sistema. Pats Kobės miestas man nepadarė didelio įspūdžio.

Nėra kur statyti automobilio

Kitą dieną nuvažiavome į Kiotą - vieną pačių gražiausių Japonijos miestų. Kiotas prabuvo Tekančios Saulės šalies sostine daugiau nei 1000 metų, iki 1868-ųjų. Mieste galybė šventyklų, didžiausia Japonijoje bambukų giraitė Arašijamos rajone. Rekomenduotina mieste praleisti bent 2-3 dienas.

Iš „Nissan" automobilių nuomos punkto išsinuomojome „kei-car" autobusiuką „Nissan Dayz". Paprastai „kei-car" automobiliukai turi 0,6 l variklį. Mūsiškis buvo modernus naujas (sportinis) modelis su 0,66 l turbininiu hibridiniu varikliu. Beveik visi automobiliai Japonijoje yra su benzininiais varikliais, dyzeliniai varikliai visai nepopuliarūs. Pastaraisiais metais pradėjo po truputį daugėti ir elektromobilių.

Turėti nuosavą automobilį gyvenant didžiuosiuose miestuose yra didžiulė problema - tiesiog nėra vietos kur jį parkuoti. Didžioji dalis žmonių gyvena butuose, o nemokamų stovėjimo vietų paprasčiausiai nėra. Japonai labai išnaudoja kiekvieną žemės metrą, pastatai stipriai suspausti, automobilių savininkams tenka naudotis daugiaaukščiais automatiniais parkavimo garažais.

Kai kurios autostrados Japonijoje mokamos ir yra tikrai nepigios. Mes nuvykome į vieną gražiausių šalies vietų - Amanohašidato kaimą. Nuo kalno atsivėrė puiki panorama į pušimis apaugusią smėlėtą 3 kilometrų neriją. Pasakiška vieta. Pavažinėti automobiliu Japonijoje rekomentuotina, nes galima susidaryti vaizdą apie regioninį gyvenimą. Miesteliuose japonai (kaip ir mes) gali turėti nemažus namus ir du ar net daugiau automobilių. Japonai - sparčiai senėjanti tauta, jaunimas iš mažų miestelių ar kaimų kraustosi gyventi į didmiesčius. Norite nusipirkti pigiai senesnį namą? Tikrai ne problema! Už 8000-12 000 Eur nusipirksite pusėtiną reikalingo remonto namą kažkur toli nuo didžiųjų miestų. Tik ar pavyks įsilieti į vietinę bendruomenę - štai klausimas?

Iš Kioto į Nagoją nuvykome moderniu Šinkansen traukiniu. 130 kilometrų atstumą traukinys įveikia per 33 minutes, kartais pasiekdamas maksimalų 280 km/h greitį. Bilieto kaina - 32 Eur.

Bet šį kartą mūsų tikslas daug tolimesnis - nedidelis miestas kalnuose, toliau link šiaurės - Takajama. Pasižyminti vaizdingomis kalnuotomis vietovėmis kelionė neprailgo. Tarp kalvų tekanti upė bent trijose vietose buvo užtvenkta, taip visam regionui gaunant pigią elektros energiją. Takajamos miesto centre išliko daugybė klasikinių medinių namų.

Kai atvykome, vyravo lengva minusinė temperatūra. Žemę buvo užkloję daugiau nei 20 cm sniego. Orų prognozė rodė, kad lengvai snigs kitas penkias paras. Prieš vieną dieną per vietinę TV rodė, kad šiauriau esančioje Hokkaido saloje vietomis prisnigo iki 1,20 metro sniego.

Apsigyvenome nedideliame seno tipo šeimyniniame viešbutuke - ryokan. Gerokai pagyvenęs šeimininkas priimamajame pavaišino mačia arbata su sausainiais. Šalia buvo sudėti 300 metų senumo samurajaus šarvai. Šeimininkas daugiausia kalbėjo japoniškai, kartais įsprausdamas vieną kitą anglišką žodį. Aprodė ryokan, mūsų nedidelį klasikinį japonišką kambarėlį (esu tokių matęs istoriniuose filmuose), pasiūlė vakare pasinaudoti onsen - karštu nedideliu baseinu. Naudojimasis onsen turi griežtas taisyklas: žmonės privalo eiti visiškai nuogi, visų pirma švariai nusiprausti po dušu, taip pat apsipilant vandeniu iš medinių dubenų. Gulint baseine neleidžiama kišti galvos į vandenį. Relaksuojant vandenyje, kūnas stipriai įšyla. Vakare po onsen aš jaučiausi kaip po geros lietuviškos pirties.

Apžiūrėjome centrinę senąją miesto dalį, paskendusią sniege nedidelę šventyklą, taip pat daug nedidučių parduotuvėlių. Gan nemažai sutikome kinų ir pietų korėjiečių turistų - jiems atskristi į Japoniją visai šalia.

Čiužiniai (vadinami futon) buvo patiesti ant grindų. Po onsen miegojau lyg užmuštas.

Kokie pusryčiai!

Anksti ryte pasiėmęs fotoaparatą išėjau pafotografuoti. Gan stipriai snigo, per naktį sniego kaldra paaugo apie 10 cm. Aštuntą valandą ryto buvo patiekti japoniški pusryčiai. Šeimininkė nuvedė mus į atskirą kambarėlį. Pateikė ryžių, miso sriubos dubenėlį, gabaliuką skumbrės, moliniame inde keptą kiaušinį, virtų ir žalių daržovių, tofu, kažkokios grybų košės, žalios arbatos iš japoniško arbatinuko ir mažą buteliuką natūralių bakterijų gėrimo. Kaip visa tai skiriasi nuo įprastinių pusryčių, kokius siūlo pasaulio viešbučiai!

Gerokai pasivaikščiojus po Takajamos centrą, laikas buvo sukti link geležinkelio stoties. Joje buvo galybė žmonių! Pasirodo, dėl stipraus snigimo keliose vietose ant bėgių nuvirto medžiai, niekas nežinojo, kada atvyks traukiniai iš Nagojos. Prie bilietų kasų laukė gal 150 žmonių ir tikriausiai dvigubai daugiau patekti į pačią platformą. Visa laimė, kad mes bilietus buvome nusipirkę iš vakaro.

Mums ,,negražiai" pavyko rasti strateginę vietą eilėje šalia suvenyrų parduotuvės, kur buvo susigrūdę daug turistų (gerokai arčiau eilės priekio nei galo). Po geros valandos laukimo pranešė, kad atvyko 4 vagonų traukinys iš Nagojos. Mums pavyko į jį patekti! Aišku, apie sėdimas vietas nebuvo galima net svajoti, teko susispaudus prastovėti beveik 3 valandas.

Nagojos centras nėra toks įspūdingas kaip Kiotas, bet čia yra graži pilis. Tiesa, į pačią pilį neįleido, o tik į teritorijoje esančius visiškai atrestauruotus pastatus. Jie atrodė taip įspūdingai, kad, manau, originalai seniai atrodė blogiau.

Kitą dieną laukė kelionė greituoju traukiniu į didžiausią pasaulio miestą - Tokiją. Dėl sniego Šinkansen traukinių grafikas išsiderino, daug traukinių vėlavo net po valandą, tai yra labai neįprasta tikslumu garsėjančioje sistemoje. Bet traukiniai važiavo dažnai, kas 7-10 minučių. Galima pirkti bilietą su rezervuota vieta arba be rezervuotos (teks pačiam susirasti, bet bus pigiau), bet būtina sėdėti. Pusantros valandos kelionė neprailgo. Kelionės vinis - pro langą matytas Fudži kalnas. Jis ispūdingas! Deja, suspaustas grafikas neleido mums sustoti ir ilgiau pasigrožėti nuostabiu reginiu.

37 milijonai žmonių viename mieste. Išeitų gal 13 Lietuvų. Apsistojome netoli centro išnuomotame nedideliame bute šalia aukščiausio pasaulyje bokšto „Sky Tree". Dažniausiai mes apsistodavome nebrangiuose viešbučiuose ar butuose, kurie turėdavo skalbimo mašinas. Keliaujant ilgoką laiką tik su 7 kg rankine kuprine, teko dažnokai skalbtis rūbus.

Didelis lagaminas dažnai keičiant vietas nėra patogu, ir brangu, kai kelionėje būna galybė skrydžių. Didžioji dalis pasaulio aviakompanijų didžiojo lagamino į standartinio bilieto kainą nebeįskaičiuoja.

Pirmiausia Tokijuje aplankėme Šibujos rajoną ir žinomiausią pasaulyje pėsčiųjų perėją. Ja, sakoma, per savaitę naudojasi 2 milijonai žmonių. Tai labai įspūdingas skaičius vienai sankryžai. Perėja galima grožėtis iš šalia esančio aukšto pastato apžvalgos aikštelės. Deja, visi bilietai tam vakarui buvo išpirkti. Kasdien pačia Šibujos metro stotimi naudojasi taip pat 2 milijonai žmonių. Pats Šibujos rajonas - žmonių skruzdėlynas. Galybė parduotuvių, barų, izakajų (alaus baras su paprastai geros kokybės maistu).

Kitą dieną ėjome pasižvalgyti iš viršaus į megapolį. „Sky Tree" bokšto aukštis yra 634 metrai. Įrengtos dvi apžvalgos aikštelės - 350 m ir 450 m aukštyje. Bilieto kaina - 24 Eur. Puikiai matosi už 105 km esantis Fudži kalnas. Tokijo miestas iš aukštai atrodo pritrenkiantis. Tūkstančių tūkstančiai aukštesnių ir žemesnių pastatų, kurie tęsiasi iki horizonto.

Vėliau apsilankėme Senso-dži šventyklos komplekse. Tai didžiausia megapolio šventykla, bet ji tikrai negali lygintis su Kioto šventyklomis. Na, gal tik žmonių skaičiumi. Nuėjome į netoliese esantį Tokijo nacionalinį muziejų. Daugybė istorinių eksponatų iš Japonijos istorijos. Man labiausiai patiko salė su eksponuojamais senoviniais ginklais - katanomis, tači, vakizaši ir kitais. Jei kardas buvo gaminamas 6 mėnesius - tai ginklas ar menas? Aš juose įmatau meną. O ir kiekvienas senas kardas privalo būti įregistruotas Prefectural Education Board (valstybinėje įstaigoje).

Eina iš proto dėl animės

Kitą dieną nuėjome į Origami muziejų. Iš tikro tai tik didelis kambarys su įvairiausias lankstiniais iš popieriaus. Japonai gali lankstinukus paversti į meną. Galima nusipirkti gero origami popieriaus.

Nutarėme aplankyti Nippori Fabric Town. Daugybė didesnių ir mažesnių parduotuvių pardavinėja įvairiausias medžiagas iš rietimų, užtrauktukus, siūlus, sagas ir kita. Pasirinkimas didžiulis ir kainos neblogos. Be abejo, įdomiausios medžiagos su japoniškais motyvais. Vos ne kiekviena parduotuvė pardavinėja iškart atkirptų populiarių medžiagų įvairiais dydžiais.

Aplankėme dar vieną rajoną - Akihabaros. Anksčiau jis vadinosi Electric Town.

Rajone nemaža parduotuvių, skirtų hobiams, ypač animei (animacijai). Japonai protėja dėl animės herojų ir juos stipriai kolekcionuoja. Tiek anime, tiek manga (japoniški komiksai) domisi, skaito, žiūri, figūrėles perka tiek jauni, tiek vyresnio amžiaus žmonės. Mačiau, kaip vyresnieji, net senyvo amžiaus, japonai per telefoną žiūrėjo anime arba turėjo mangos knygą ir skaitė važiuodami traukiniu.

Kitą rytą mes jau įžymiausio visų laikų Japonijos tapytojo Kacušikos Hokusajaus muziejuje. Pats žymiausias jo medžio antspaudo kūrinys vadinasi „Didžioji Kanagvos banga" (1831 m). Kūrinys kažkiek padarė įtakos net tokiems tapytojams, kaip Klodas Monė ir Vincentas van Gogas. Labai įdomus vienas jo panoraminis Tokijaus apylinkių piešinys - ilgis 7,40 metro, o plotis tik 30 cm.

Toliau taikinys - kardų muziejus. Neblogas reginys su daug informacijos, bet visiškai draudžiama paveiksluoti ir filmuoti. Nuvilia tokie draudimai...

Nuvykome apžiūrėti Japonijos imperatoriaus sodo ir pilies, jie įsikūrę pačioje Tokijaus širdyje, šalia didžiulės centrinės geležinkelio stoties. Publikai atidaryti dideli sodai ir seni pamatai (pati pilis buvo seniai sudeginta).

Paskutinis mums muziejus Tokijuje - vienas didžiausių laikrodžių gamintojų pasaulyje - Seiko. Į nemokamą septyniuose aukštuose įsikūrusį muziejų rekomenduotina užsiregistruoti. Mums atėjus be registracijos, teko laukti pusantros valandos, nes buvo per daug lankytojų. Surinkti daugybė Seiko laikrodžių modelių, nuo pačių seniausių iki pačių svarbiausių net pasauliniu mastu. Septintame aukšte - daug įspūdingų Grand Seiko modelių. Sakoma, kad daugybė jų kokybiškesni ir tikslesni net už brangesnius „Rolex" modelius. Neturi 350 000 Eur nusipirkti „Grand Seiko Kodo"? Teks ir vėl pirkti „Rolex". Na, kiekvienam savo, - pagal skonį ir kišenę...

Dvi savaitės šalyje Japonijoje prabėgo greit lyg viena diena. Šalis kiekvienam gali pasiūlyti kažką savito ir neįprasto. Vienam - gal disciplinos (japonai niekada nekirs gatvės degant raudonam šviesoforo signalui), kitam - švarumo (šiukšlių dėžių dėl saugumo Japonijoje nedaug, tad dažnai tenka neštis šiukšles namo), ramybės (negirdėjau skambančio telefono ir nemačiau kalbančio telefonu žmogaus metro ar traukinyje), technologijų (visur esantys kompiuterizuoti šildomais dangčiais ir daug keistų dalykų sugebantys tualetai).

Taip lengva įsimylėti Tekančios Saulės šalį. Aš tikrai ten dar sugrįšiu ir tikriausiai sutiksiu jus, mieli draugai!