1 nuotr.Dar taip gražiai žydi liepos ir taip šviesu... Ne visada sulaukiame, kada sutems naktis, o ryte ir vėl nerandame tamsos. Kai ten bebūtų, diena iki šiol neteko pusės valandos šviesos, o kalendorius primena, kad artėjame prie vasaros vidurio.
Galėtume ginčytis ir, ko gero, visi būtume teisūs su tuo nesutikdami - juk ir šiemet vasara užtruks iki rugsėjo galo, vadinasi, jai liko daugiau nei pora mėnesių.
Atsargus balsas siūlo neskubėti: o jeigu rugsėjis nebus toks, o jei vasara atsisveikins vos gandrams išskridus? Visi suprantame - gali būti visaip, todėl nedera kliautis vien savo svajonėmis.
Gamta turi teisę į keturis metų laikus, todėl bet kada tuo gali pasinaudoti...
Augalų pasaulis dabar pats svarbiausias, plyštantis nuo spalvų, brandos ir keistos nuojautos, kuri daro stebuklus. Paklausite: kokia čia dar nuojauta, juk tai tik augalai!
Nesutinku ir siūlau sustoti javų lauko pakrašty, prie dirvono, kuriame dar pernai augo rugiai ar kviečiai. Negi nematote, kaip linksta šiaudai - jiems vis sunkiau laikyti pilnėjančias varpas.
Rugių laukas gražus visada: kai žaliuoja pavasarį, kai auga, žydi - tada visas oras kvepia tikra lietuviška namine duona. Nepatikėsite, duonos parduotuvėje tokio kvapo nėra... Tai ką mes ten perkame?
Dar gražesnis rugių laukas su augalais, kuriuos vadiname piktžolėmis. Tačiau pikti būna tik žmonės, o augalai... štai kokia graži rugiagėlė, ji tikrai neauga pievoje, yra dirvos, dirvono, taigi - purentos, judintos žemės augalas.
Rugiagėlės statusas toks, kad jas galime neribotai skinti, surinkti norimo dydžio puokštę, pamargindami ją kitomis piktžolėmis. Tačiau skinti ir rinkti galima ne visas jas.
Ar matėte - rugiuose stepiasi raudonai oranžinės dirvinės raugės taurelės. Tai - ypatinga piktžolė. Tą patvirtinti gan paprasta - ji labai reta, įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.
Tai - gvazdikinių šeimios augalas, labai puošnus, jo žiedai rugių lauke matomi iš tolo. Kažkada raugė buvo įprasta javuose auganti rūšis, geriausiai ji tarpo smėlynuose, ne tokių turtingų savininkų laukuose - čia nereikėtų įžvelgti ryšio su gebėjimais ūkininkauti, o paslaptis tokia: jie neturėjo priemonių gerai išvalyti iškultus grūdus nuo kitų augalų (taip pat ir raugės) sėklų!
Sakytum, kad tai niekuo negrėsė, kad raugės sunaudodavo nedaug dirvoje esančių maisto medžiagų. Bet raugių pavojus buvo didelis!
Visa paslaptis sėklose, kurios nuodingos, turinčios glikozidų. Žmonės apsinuodydavo valgydami nepilnai išvalytų rugių duoną. Žinomi atvejai, kai raugių poveikį pajausdavo ir naudojantys ruginę, namuose varytą degtinę.
Šiandien tokių grėsmių lyg ir nėra, raugė įrašyta į raudonąją knygą. Bet ji vis tiek išlieka piktžole - saugomai rūšiai toks statusas skamba keistai.
Ir dar viena vasaros vidurio naujiena: vis daugiau randasi paukščių, kuriuos sunku atpažinti. Nieko keista - tai šių metų jaunukliai, dažnai dar turintys visai kitą spalvų margulį, nei suaugėliai. Tai laikina, nes iki rugppjūčio, didžiųjų kelionių pradžios, visų spalvos vienodės - senieji praras spalvingas pavasario plunksnas, jaunikliai taps šiek tiek panašesni į poilsio rūbus apsidariusius tėvus.
Gamta nuolat keičiasi, tame yra jos stiprybė!
