Valdas VASILIAUSKAS: Kuo skiriasi ideokratija nuo idiokratijos? Kaip Kristina Sabaliauskaitė desovietizavo Kristijoną Donelaitį

Idiokratija (idiotų valdžia) - niūrios 2006 m. amerikiečių kino komedijos tuo pačiu pavadinimu („Idiocracy") paskleistas žodis. Tai distopija apie pilką, niekuo nepasižymintį bibliotekininką ir sekso darbštuolę, kurie, užmigdyti, atsibunda ateities visuomenėje po 500 metų, bet jau kaip rafinuoti intelektualai, tikri proto bokštai. Mat tai antiintelektuali idiotų visuomenė, kurią valdo silpnapročiai.

Lietuvoje tiek ilgai laukti nereikėjo. Gana buvo ir 35 metų.

„Kokia valstybė yra dabartinė Rusija? Kaip jai turime ruoštis?" - daugmaž tokią temą narstė vienas LRT forumų, į kurį, anot vedėjo, buvo sukviesti geriausi savo sričių žinovai, autoritetai. Bet tikroji ir vienintelė laidos žvaigždė buvo pramoginių romanų autorė Kristina Sabaliauskaitė, diskutavusi nuotoliniu būdu iš Londono.

Žvelgdamas į šią nūdienės Lietuvos literatūros, kultūros, žiniasklaidos žvaigždę, svarsčiau, kaip ji atrodytų, kuo ir kur būtų, jeigu ją su jos knygomis, premijomis, apdovanojimais, titulais, dabartiniu kultūros ir meno išmanymu, visu intelektu perkeltum į kokius 1990 metus, kai dar gyvi buvo ir rašė tokie prozos meistrai kaip Jonas Avyžius, Juozas Baltušis, Jonas Mikelinskas, Juozas Aputis, Romualdas Granauskas, Petras Dirgėla, Grigorijus Kanovičius, Ričardas Gavelis, Bitė Vilimaitė, Vidmantė Jasukaitytė, Jurga Ivanauskaitė.

Kokio ūgio ji būtų buvusi šioje plejadoje, jeigu išvis į ją būtų priimta, kuo aš abejoju.

O 2025 m. Lietuvoje ši kostiuminių pseudoistorinių romanų rašytoja yra nepranokstama viršūnė, politinės ir visokios kitokios išminties stebuklas, todėl jos iš Londono žeriamų pamokslų LRT forumo laipsniuoti ir galvoti dalyviai Vilniuje klausė pagarbiai, kaip drausmingi mokinėliai ar visiški nemokėliai.

Ilgainiui K.Sabaliauskaitės monologai LRT laidoje ėmė panašėti veikiau į instrukcijas, kaip atpažinti penktąją koloną, Rusijos minkštąsias galias ir su jomis kovoti, o instruktorės tonas - griežtėti, it nepermaldaujamos faktų tikrintojos, kuri iš tikrųjų tikrina ne faktus, o ištikimybę vyraujančiai ideologijai, šiais laikais vadinamai politiniu korektiškumu.

Čionai LRT forumo prelegentė nurodė mūsų kieme daug apsileidimų ir negerovių, apkaltino naujos valdžios atstovus, kurie savo neapgalvotais prisipažinimais simpatijomis klasikinei rusų kultūrai padarė Lietuvai tarptautinę reputacinę žalą. Iš pradžių lyg ir ištarusi teisingą mintį, kad nei ji, nei kiti diskusijos dalyviai negali spręsti apie šiandienos Rusijos visuomenę, nes jos nepažįsta, netrukus, prieštaraudama pati sau, sprendimą vis dėlto padarė, remdamasi vienu matytu BBC reportažu: tai užzombintų žmonių visuomenė, visi rusai - vieno galo, todėl net rusų disidentais pasitikėti nevalia.

Šiam teisingam forumui stigo tik Ukrainos vėliavos - tai rimtas LRT neapsižiūrėjimas.

Supakavusi, užklijavusi etiketes ir sudėliojusi į lentynėles rusų kultūrą, didžioji ekspertė ėmėsi galų gale Lietuvos kultūros, suteikdama mums rečiausią malonumą išvysti, kaip mūsų akyse ideokratija virsta idiokratija.

Ideokratija paremta dogma, galutinėmis neginčijamomis tiesomis, propagandos klišėmis, etiketėmis. Ir baime suklysti, nukrypti nuo daugumos nuomonės - anksčiau tai buvo vadinama partijos linija, nūnai - mainstreamu, bet padariniai visuomenei panašūs: masinis net intelektualų prisitaikymas, konformizmas.

Pandemijos metu drįsęs suabejoti galimybių pasu, visuotinio vakcinavimo efektyvumu, atsidurdavai su antivakserio, vatniko etikete viešojo gyvenimo užribyje. Dabar „edukuotus, tikinčius mokslu" ekspertus, demaskuojančius antivakserius, plokščiažemius ir panašius tamsybininkus, pakeitė kremlinio dvoko uostinėtojai, penktosios kolonos medžiokliai.

Bet toks dogmatinis mąstymas negali pagimdyti naujos minties, pati kalba sumedėja, virsta šabloniškų frazių kratiniu, ideokratija degraduoja iki idiokratijos.

Tai akivaizdžiai ir pademonstravo K.Sabaliauskaitė savo baigiamąja arija LRT forume:

„Aš jau kelerius dešimtmečius, puolama ten visų įmanomų sovietinių moterėlių iš literatūros institutų, kalbu, kad mes tėvynės gynėjų su Donelaičio „Metais" ir būrais, kurių preambulės paskutinis žodis yra „vargsim", neužauginsim... Mes turime galutinai apsivalyti nuo tų sovietinių, dar sovietiniais laikais įtvirtintų, naratyvų, kad mes čia esam vargšai, būrai, kažkokie mužikėliai be savo valstybės, be istorijos..."

Veikiausiai nėra reikalo ginti Kristijono Donelaičio nuo „desovietizacijos", nes ši replika - tikrų tikriausias sovietinis „naratyvas", pagal kurį kiekvienas kūrinys, nepriklausomai nuo epochos, turėjo parodyti darbo žmonių kovą su išnaudotojais, taigi ir „Metai" baigtis būrų sukilimu prieš baudžiavą, gal net revoliucija. Ne vieta čia nagrinėti „Metus", vėlu diplomuotai menotyrininkei daktarei mėginti išaiškinti literatūros kūrinio analizės pagrindus, nors jos meno suvokimas (tegu ji ir parašiusi skandalo palydėtą knygą „Kaip skaityti meną?") nėra stiprioji vieta.

Tik primenu, kad jai užkliuvęs paskutinis „Metų" žodis „vargsim" yra nusižeminimas prieš „dangiškąjį mūsų tėtutį" (taip meiliai ir intymiai Selmas kreipiasi į Dievą). Toks nusižeminimas, kuklumas, nuolankumas („Mes lietuvninkai vyžoti, mes nabagėliai"), leitmotyvu skambantis per visą poemą, yra skirtas „mūsų tėtučiui", bet ne „storpilviams ponpalaikiams" ir jų išdidėliams tarnams.

Kas supranta, gėrisi „Metuose" ne tik gamtos, gyvūnijos, bet ir „viežlybų būrų" žmogiškuoju grožiu, orumu, moralinėmis dorybėmis, kaimynišku sutarimu, tautine lietuvninkų savigarba (nors apstu ir būrų nenaudėlių). Darsyk pacituokime išmintingąjį Selmą:

„Rods, - tarė Selmas, - nei
vienam klastuot nepareitis,

O lietuvninkams dar juo
daugiaus nepritinka.

Žinot juk visi, kaip kožnas
Lietuvą giria

Ir kaip daug svetimų, kad mus pamatytų,

Iš visų kampų šio svieto susibėgo.

Ne tik vokiečiai visoki mus
pažiūrėti,

Bet daug prancūzų mus mylėt susirinko."

Šis K.Donelaičio ir jo būrų antpuolis nebuvo atsitiktinis, o padiktuotas K.Sabaliauskaitės nesyk pabrėžto pasibodėjimo, gal net pasibjaurėjimo „Kauno Lietuva" ir jos valstietiškos kultūros ištakomis. Sakytum, koks anachronizmas, šlėktiškas, plikbajoriškas atkrytis, atbloškiantis mus į XIX a. pabaigos - XX a. pradžios laikus ir jų problemas, konfliktus, seniai išspręstus ir užmirštus.

Lietuvių tautinei kultūrai buvo reikšmingas postūmis, kai į ją, šalia iš sodžiaus kilusios inteligentijos, įsiliejo lenkakalbės Lietuvos bajorijos atstovai: Vasario 16-osios akto signatarai Donatas Malinauskas ir Stanislovas Narutavičius (kurio brolis Gabrielius Narutavičius tapo pirmuoju atgimusios Lenkijos prezidentu), Šatrijos Ragana, Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, legendinė redaktorė, lietuviškų laikraščių leidėja Felicija Bortkevičienė. Arba Lietuvos konstitucinės teisės patriarchas, valstybės konstitucingumo kūrėjas Mykolas Riomeris, Pabaltijo vokiečių baronų atžala.

Ir, be abejo, senos garbingos Žemaitijos bajorų giminės palikuonis Vladas Putvinskis-Pūtvis, Lietuvos šaulių sąjungos įkūrėjas. Nors šauliai buvo karinė organizacija, ugdanti Tėvynės gynėjus, kurie savo noru prisideda prie tuo metu neturtingo krašto vidaus ir išorės saugumo, bet V. Putvinskis-Pūtvis išskirtinai rūpinosi ir sportu, kultūra, be kurios negali išaugti sąmoningas Lietuvos patriotas. Jis tvirtino, kad ne mažiau nei ginklo valdymas svarbios šaulio mentalinės, moralinės savybės. Kaip dabar pasakytume, Šaulių sąjunga buvo pilietinės visuomenės akademija.

Todėl V.Putvinskis-Pūtvis turėjo keliskart net kūlversčiu apsiversti karste po Seimo nario, „Nemuno Aušros" atstovo Karolio Neimanto užregistruoto įstatymo projekto, pagal kurį bedarbis galėtų pretenduoti į valstybės išmoką, tik padavęs prašymą stoti į Šaulių sąjungą. Sunku įsivaizduoti žiauresnę patyčią. Ir iš bedarbių, ir iš V.Putvinskio-Pūtvio, iš kurio idėjos daroma karikatūra. Tikiu, kad parlamentaras perkamo pilietiškumo, patriotizmo už išmokas projektą pateikė iš geriausių ketinimų, įkvėptas laiko dvasios.

Tiek daug aplinkui melagingo patoso ir karingų kalbų, gražių, tačiau beprasmiškų gestų bei ritualų, tuščiavidurio patriotizmo, kad žmogus nutarė neatsilikti. Dar vienas patvirtinimas, jog nuo ideokratijos iki idiokratijos - tik vienas žingsnelis.