1 nuotr.Čia pat birželio vidurys, mes skaičiuojame kalendorines dienas, nors toks skaičiavimas svarbus tik tiek, kad sužinotume paprastą dalyką - iki Joninių lieka 10 dienų, iki ilgiausių dienų ir trumpiausių naktų ciklo - dar mažiau.
Šis ciklas ir yra svarbiausias visų metų reiškinys, prie kurio mūsų išgalvotas ir naudojamas kalendorius visai neprisitaikęs. Ar to mes nesame pamiršę?
Šis birželis atėjo po nepaprastos gegužės. Pirmi jo žingsniai yra šiek tiek atsargūs ir baikštūs - ne taip paprasta pamiršti šalnas ir iš naujo atkurti augalų vešėjimą. Žinoma, mums tenka susitaikyti su žinia, kad savo soduose vaisių ir uogų neturėsime, kad vienintelė sodų dovana - žalių jų lapų šlamėjimas ir pavėsis kaitrią vasaros dieną.
Gamtoje šios gegužės palikimas bus jaučiamas ilgai: augalams teks iš naujo skleisti lapus iš „miegančių" pumpurų, žydėti. Ar visi jie galės užmegzti vaisius, subrandinti sėklas?
Žmonių požiūriu tai - egzistencinis klausimas. Gamtoje viena nesėkminga vasara (jei tokia ištiktų...) nėra lemtinga - net ir nesant sėklų, vaisių, išlieka patys augalai. Be to, žemėje yra pribirę sėklų dar iš ankstesnių metų, jų daigumas išlieka ilgai - kai kurių augalų sėklos būna gyvybingos ir po dešimčių metų.
Stuburinių gyvūnų vėlesnis ar ankstesnis pavasaris neveikia, jie vienodai peri ar veda savo vaikus. Tačiau bestuburiams, ypač vabzdžiams, daug kas gali būti lemtinga. Net ir tai, kad jų pabudimas, ritimasis iš lėliukių „prasilenkė" su mitybinių augalų žydėjimu.
Ar tai negali būti lemiamas veiksnys, dėl kurio viena ar kita rūšis nusilps, galbūt - negalės atsigauti ir kitąmet jos paprasčiausiai nerasime?
Ko gero, toks rūpestis yra savalaikis, bet jis - labai žmogiškas. Gamtoje šių rūšių populiacijų dalis išliks, o savo būklei atstatyti ir atkurti ji turi ypatingą instrumentą - vislumą. Taip, tai labai efektyvu, nes tik pažiūrėkime: viena vabalo ar drugio patelė sudeda daug kiaušinėlių, kai kurios jų tokias kiaušinėlių „porcijas" pakartoja ne vieną sykį.
Ir nors suaugėliais taps ne visi iš jų išsiritę vikšrai ar lervos, tačiau bet kuriuo atveju to pakaks populiacijai padidinti šimtą kartų!
O dar - apie šią vasaros dieną. Neskaičiuojant laiko ir jauniklių, būtų gerai išmokti pajausti vasaros grožį. Patikėkite, tačiau net ir tai tampa kažkuo nauju, o „gamtos grožio pažinimo mokyklos", sakytum, tame atranda kažką neįprasto.
Ne, visa tai mes, mūsų tėvai žinojo, jautė, apie tai mokėjo papasakoti. Jie žinojo ir paprastą dalyką: jei nori pajausti gamtą, eik basas, žiūrėk į medžių lapus, į žolėj žvilgančius rasos lašus, klausykis ne tik paukščių, bet ir kamanės dūzgimo, lapų šnarėjimo ir vėjo šnabždėjimo.
Ar tai lengva?
Iš karto susilieti su gamta, pradėti ją matyti ir girdėti nėra paprasta. Bet to siekiant, galima išmokti visko. Tik reikia „išjungti" keletą mums labai trukdančių nuostatų: kad gamtoje yra tik gražūs ir negražūs, kad kai kas joje yra bjaurus ir jo reikia bijoti.
Taip pat turime pamiršti klausimą, kurį dažnai užduodame: o kokia iš jo nauda ir kam jo reikia? Tokio klausimo mintis - kokia nauja mums...
Yra ir dar kai kas, mums trukdantis, bet dažnai tai labai individualu, apie tai geriau žinote jūs patys.
Vasaros gamta yra pati turtingiausia, todėl tai, ką pamatysime, rasime dabar, tikrai nustebins. Jei manote kitaip, pabandykite pasižymėti kvadratinį metrą paprastos „laukinės" pievos ir suskaičiuoti, kiek rūšių augalų šiame plotelyje auga. Gali būti, kad jų visų nepažinsite, tačiau pabandykite juos skaičiuoti atskirdami vieną nuo kito. Esu tikras - skaičius jus nustebins!
Yra dar vienas svarbus principas bendraujant su gamta: nieko nerauti, neskinti, negaudyti... mes neturime jokios teisės tą daryti, nes tai - gamta. Žiūrėti, pažinti - prašau...
Taigi, maunamės batus, šalin dedame telefoną ir basi brendame į vasaros pievą.
Sveika būk, vasara!
