Vytenis Rimkus: Išdrįsk būti protingas

Štai ėmė žmogus ir pasielgė iš geros valios - ir kaip ją paaiškinti? Piktavalis nepaaiškins, nesupras, o ir vargo pagautas žmogus nesupras. Nes gyvenimas verčia skaičiuoti ir išskaičiuoti naudą, o čia - galai žino kas. Bet ir blogiausias žmogus suprasti doro žmogaus dorumą gali: nuėjęs į bažnyčią jis išgirsta kad žmogus-Kristus pasielgė iš geros valios - pasielgė sau nenaudingu būdu - mirė už mus.

Bet juk Kristus buvo vienas...Ir ką gi? Mes Jo nesuprantame? Dar ir kaip suprantame! Tą akimirką, kai atsisakome išskaičiavimų - suprantame.

Pavyzdžiui: slapta padedame nepažįstamam žmogui. Atliekame sau nenaudingą veiksmą - tai yra, labdaros veiksmą.

Bet yra ne vien gera, yra ir protinga valia. Žmogus liks geru kvailiu, jeigu nesivadovaus protu, kelias jo bus neilgas... Juk pasaulis yra pavojinga vieta gyventi.

Vytenis Rimkus nugyveno ilgą, 90 metų gyvenimą. Susižavėjimo vertą gyvenimą. Gyvenimą, kurį ne vien Šiauliai, o visa protingoji Lietuva pamatė ir už kurį jam esame dėkingi.

Šių Kalėdų išvakarėse nuostabi knyga atkeliavo iš Šiaulių į Klaipėdą.

***

Kai Vytenis Rimkus paliko mūsų nuodėmingą pasaulį 2020 m. lapkričio 12 dieną, išsyk pagalvojau, kad yra daug rašytinių jo gyvenimo liudijimų, ir knyga būtinai vieną dieną guls ant mano stalo. Jos, tos knygos, reikės daugeliui.

Ir štai - prašau, „Šiaulių kraštas", o tikriau Vladas Vertelis pasirūpino, kad Vytenio Rimkaus gyvenimo blyksniai būtų sutelkti į vieną knygą ir ši knyga iki šių Kalėdų (o gal jau naujais 2025 metais) pasklistų po Lietuvą. Dėkingumo nutviekstas imu ją į rankas.

Pirmiausia, ką būtina pasakyti knygos nemačiusiems, ta: labai skoningas viršelis, spalvų gama. Ir puikiai parinkta, išskirta ant atvarto paties V. Rimkaus mintis-kelrodė žvaigždė: „Aš manau kad Lietuvai, tokiai nedidelei šaliai, tokiai nedidelei tautai, provincijos nėra. Yra viena Lietuva, ir kur bebūtum, ką bedarytum, turi jaustis, kad esi pačioje Lietuvos širdyje ir nuo tavo darbo priklauso, kokia yra ir bus Lietuva."

Auksinė mintis Vilniaus lietuviams? Tikriau, vilniečiais tapusiems tėvynainiams. Vilnius nūnai yra tapęs sveikiausių pasipūtimo garų, didmiesčio nuodų kupina vieta, kuri gerokai svaiginta visą Lietuvą. Nes, anot vilniečių, Lietuva be Vilniaus - tai provincija, neverta ateities. Ši nuostata lyg nuodai ėda mūsų Tėvynę. Pavyzdžiui, Vilniui visai nereikia, kad Lietuvoje būtų Šiaulių ar Klaipėdos universitetai. Savo pasiekė - Šiauliai universiteto neteko.

Bet netekę universiteto, Šiauliai neprarado profesoriaus Vytenio Rimkaus.

Knyga "Vytenis Rimkus - atėjęs nuo Šiaušės pakrantės..." yra tikras minties ir jausmų universitetas. Žmogaus pasaulis, universumas, kurį jis pats susikuria ir į kurį sutraukia kaip magnetu visus suprantančius ir pripažįstančios saulės ir aukso miesto pasaulį.

Tris knygos skyrius vartau kaip dosnaus gyvenimo enciklopediją. Sužinau kone viską, ką galima sužinoti viešai. Žmogaus gimimas ir meilė, tremtis ir kančių keliai, kuriuos ėjo kartu su tūkstančių tūkstančiais lietuvių. Jis ištvėrė išbandymus kaip genialus dailininko sielos ir erdvios mąstysenos vyras. Europinė kultūra - jo aistrų aistra, bene, panaši į užvaldžiusią aistrą ir jo pirmtaką Algirdą Julių Greimą, taip pat Šiauliuose palikusi savo pėdą.

Žinoma, Vyteniui Rimkui teko kita kultūros (anti-kultūrai siaučiant) epocha, pramonės ir slavų ateivių formuojami Šiauliai. Mokslo šviesos židinių teko ieškoti - koks paradoksas! - Leningrade, vėliau ir Maskvoje. Atlydžio laikais, kai N. Chruščiovas atleido prievartos vadžias, prasimušti langą į Vakarus lengviau buvo būtent ten. Ir jis baigia menotyrą Leningrade, I. Repino dailės akademijoje. Žinoma, grįžti į Šiaulius. Nuo skulptūros nukreipia akis į akvarelę. Ir į kitus menus, bendrąją kultūrą.

Susiformavusi dailininko siela, o ir visuomeninė aistra davė miestui naudą. Tai nutiko jau pirmojoje Šiaulių dailininkų parodoje, vykusioje 1962 metais. Varganos buvo tos parodos, bet kasmetinės. Vykstančios tai Dramos teatro fojė, tai „Tiesos" ir „Saulės" kino teatrų vestibiuliuose, bet - sutvyskančios! Lietuvių liaudies skulptūra, akvarelė, fotografija - viskas domino mūsų šviesuolį. Ir jis dosniai dalinosi savais atradimais. Pats bandė ranką.

Po to - dėstymas Šiaulių pedagoginio instituto (vėliau universiteto) Menų fakultete. Disertacijos, viena po kitos, o ypač habilituoto mokslų daktaro disertacija reikalauja ryšių ir geros valios mokslų centruose. Deja, ne Vilniuje, nes ten pareikšta, kad trys knygos ir 150 straipsniu (aštuoniomis užsienio kalbomis) yra per menkas pamatas. Tad vėl prasimušė Maskvoje, kur sėkmingiausiai ir be vargo tapo pirmuoju habilituotu dailėtyros daktaru Lietuvoje. Štai taip protinga valia apeina visus nelaisvės nepalankumus ir nacionalinius pavydo rifus.

Ši knyga - tai „Šiaulių krašto" kultūrinio veikimo veidrodis. Jeigu vyriausiasis laikraščio žmogus nebūtų nuolat kalbinęs profesoriaus ir nebūtų erdvių pokalbių laikraščio puslapiuose, nebūtų šios nuostabios knygos. Dar kartą turiu pabrėžti: svarbu, labai svarbu miestui turėti deramą žmogų deramoje vietoje.

***

Visuomet džiaugiuosi mintyse ir vaizduotėje matydamas profesorių Vytenį Rimkų: štai jis lydi savo svečius po Šiaulius, atskleisdamas miestą ir jo istoriją kaip knygą, kaip laiko peizažą, štai jis vedžioja mus tarp kryžių Kryžių kalne, tarsi popiežius.

Vytenis Rimkus visuomet palikdavo sieloje šviesą. Jo mąslus, gilus žvilgsnis - viską suprantantis, svetimas klaidas atleidžiantis žvilgsnis - persmelkia ir šią knygą, išleistą su pagarba ir meile. Meile žmogui, jo valingam, protingam gyvenimui, kuris išdrįso būti protingai geras.

Beje, kas vadovavo Saulės mūšiui? Ar ne Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytenis?