1 nuotr.Spalio galas... dar keletas dienų, Visi Šventieji, Vėlinės... Lapkritis bus labiau rudeniškas, nes ir užduotys jam kitos - ruoštis pereiti į žiemą. Tą jis padarys kada nors - manykime, kad tam nebus jokių kliūčių, o visa kita gamta jau moka, nes iki valios turėjo laiko išbandyti savo gebėjimus.
O dabar, sustabdę spalio pabaigos akimirkas, svarstome apie nepaprastas gamtos galias, kai susitinka vėsa (ar net šaltukas, nes šalnos yra būtent tokios) ir mūsų nepaliekanti šiluma. Viskas paskirstyta tarp nakties ir dienos, tik perėjimas iš vienos būsenos į kitą, vakarai ir rytai, trunka nepalyginamai ilgiau.
Sudėtingiausia po šalnos - kol saulė nutirpdo jos ledokšnius, kol pakyla temperatūra, ypatingo judėjimo nelauk. Tačiau po to, žiūrėk, matai krutančias boružes, išgirsti jaukų paukščių čežėjimą. Diena prasideda!
Spalio gale, sako, reikia prisiminti roges ir patikrinti, ar nereikia jų remontuoti, taigi - jau pats metas ruoštis žiemai. Žinoma, dabar toks priminimas kelia juoką: kokias dar roges, geriau kalbėkime apie šilumą.
Kad jos dar likę, liudija vabzdžių aktyvumas. Visą spalį aktyviai skraidė (ir tebeskraido) drugiai admirolai. Jų tėvai pavasario gale pas mus atskrido iš Šiaurės Afrikos, sudėjo kiaušinėlius, iš kurių išsirito vikšriukai. Jie gerai maitinosi, užaugo, virto lėliukėmis (tai svarbi ramybės būsena), o iš jų išsirito suaugę ,,nauji" drugiai. Jie mūsų žiemų neišgyventų, todėl elgiasi tradiciškai - iškeliauja. Ar jie pasieks Afriką?
Sunku tuo patikėti, nes kelias tolimas, orai sudėtingi... bet jie tikslingai skrenda į pietvakarius - štai prieš porą savaičių Kuršių nerijos kopose per 1 valandą iš vieno stebėjimo taško suskaičiavau 27 drugius admirolus, kurie 5-8 metrų aukštyje veržliai plasnojo viena kryptimi.
Patys įdomiausi šiuo metu - žiogai. Dar vasaros gale žiogų patelės į žemę sudėjo kiaušinėlius, išeitų - visi jų darbai jau atlikti. Tačiau žiogai vis dar griežia, todėl turime paskutinę galimybę jų pasiklausyti ir juos pamatyti. Kurie žiogai dar girdimi? Pats ištikimiausias muzikantas - žaliasis žiogas, jis pailgas, jo sparnai ilgesni už pilvelį, o giesmė gana garsi.
Šiuo metu dar groja (zirzia) ir žiogas giesmininkas - į akis krinta trumpi, platūs sparnai. Jo giesmė - pratisa, monotiniška, lygi. Jei vakaras tylus, saugantis dienos šilumą, pirmomis jo valandom dar galima išgirsti žiogelio girinio siūlaūsio tylią giesmelę. Ji tyli, o kadangi šis 2 centimetrų ilgio žiogas (jo antenos yra 4 cm ilgio) gyvena medžiuose ir žemėn nenusileidžia, jį dažniau išgirsta medžiotojai, kurie turi tarp medžių pasistatę savo bokštelius.
Ne giesmių metas spalio pabaiga. Manytume, kad joje turėtų būti daugiau rūpesčio. Arba susirūpinimo viskuo, kas įvyks greitai. Tačiau vargu ar žiogo svirpime, bitės sparnų gaudime bei laumžirgio sparnų virbėjime jūs išgirsite rūpesčio gaidas. Jiems visa jau žinoma, nors asmeniškai dar nepatirta; egzistuoja rūšies prigimtinė atmintis, pajūtis, kuris niekada nesuklaidina.
O kuo gyvename mes? Štai persuksime laikrodžių rodykles... darom tai ir patys traukome pečiais: tik pasakoje, sako, vienas ponas dieną ilgino, o protingoms galvoms tai turėtų būti labai netinkama.
Įdomu, ką taip apgauname? Laiką? Gamtą? O gal save?
Gal save...
