Žmogus dėl meilės daug ką padaro

- Kaip švenčiame Meilės dieną?

- Mildos šventė pradėta švęsti plačiau „Romuvos" dėka, nes ji tą šventę atkūrė. Mildos šventė švenčiama jau visoje Lietuvoje, daugelyje vietų. Žinoma, tai jaunimo šventė, bet joje dalyvauja ir jauni, ir seni. Pagrindinės apeigos susijusios su pirmaisiais pavasario žiedais. Skinamos laukų gėlės, pinami vainikai. Apeiginiu būdu giedamos sutartinės, apdainuojama deivė Milda. Iš mergelių išrenkama gražiausia, kuri tuo metu įkūnija deivę Mildą. Ji pagerbiama trimis vainikais.

Kaip ir visos šventės, taip ir Mildos šventė, baigiasi šokiais, linksmybėmis, šventine pirtimi, pasilinksminimu gamtoje, vaišėmis. „Romuvoje" yra sugalvotos atskiros vaišės, tai pienių žiedų kepsneliai. Teigiama, kad jie pažadina meilės jausmą. Kai valgai tuos geltonus kepsniukus, galvoji, kad čia mėsa, o jie padaryti iš kiaulpienių žiedų, su kiaušiniais, miltais.

- Kodėl Mildos šventė būtent gegužę?

- Senosios šventės visada siejasi su gamta, šventės laikas ateina tada, kai gamta tam pasiruošusi. Žmonės laukia žiedų meto. Gegužės pradžioje jau viskas žydi, su tuo siejamas meilės jausmas, meilės samprata, nes žydėjimas yra pranešimas, kad gamta pasiruošusi augti ir vešėti. Žmogiškoji meilė siejama su gamtos būsena.

Teigiama, kad XIX a. istorikas Teodoras Narbutas sugalvojo Mildos šventę, tačiau iš tiesų žodžio „Milda" šaknis yra labai sena. XIX a. buvo senojo tikėjimo atgimimo laikai, kai krikščioniška visuomenė ir mokslininkai atsigręžė į senąjį mūsų tikėjimą. Mildos vardas su meilės vaizdiniu siejamas jau 200 metų. T.Narbutas aprašinėjo deivės Mildos statulėlę, tai apnuoginta moteriška figūra, kuri, aprašoma, kad pakliuvo į kunigo rankas ir jis pasibaisėjęs sudaužė.

Pats žodis „milti" yra labai įdomus. „Milti" - tai pradėti mylėti, imti ir mylėti. Antra reikšmė - karštu akmeniu įkaitinti iki vandens virimo. Toks vanduo įkaitintas ne tiesiogiai ugnies, bet per tarpininką - įkaitintą akmenį. Tai vanduo yra ne virintas, o milintas. Meilė irgi yra tam tikras įkaitimas, kai tu būni šaltas. Žmogus dėl meilės daug ką gyvenime padaro.

Kai mes švenčiame meilę, reikia kalbėti apie gyvybę, aistrą, pirmuosius žiedus, pasiruošimą žydėti, žavėti aplinkinius ne tik savo grožiu, bet ir atsakomybe. Ir gegutės kukavimas priverčia susimąstyti, ar užteks tau išteklių, vaikine, tą gražią mergelę paimti ir su ja gyventi, nes reikės vaikus auginti, o paskui gal ir anūkus. Iš tiesų tai gyvybės, meilės, aistros gyventi, pratęsti gyvybę šventė. Ir subrendęs jaunimas tam gražiai paruošiamas „Romuvoje". Tai, manau, kad ta šventė tik plis.

- Kokia buvo mūsų protėvių meilės etika?

- Kiek esu susipažinęs su savo kolegų tyrinėjimų darbais, tai tradicinėje visuomenėje, kurioje yra tam tikros taisyklės, apibrėžiamas tam tikras brandos amžius. Būdavo įvedimo apeigos. Atrodo, kad vaikinas šiais laikais tampa vyru be jokių pastangų. O anksčiau būdavo amžiaus perėjimo apeigos, tą tradiciją palaikydavo kaimo bernų bendruomenė. Būdavo tam tikras amžius, kada jau buvo galima pirštis.

Deja, šiandien mūsų visuomenė meilę supainioja su lytine aistra. Meilė yra trauka prie kitos lyties, o lytinis gyvenimas buvo siejamas su atsakomybe. Mano laikais, jei su mergina už rankos susikabinęs pavaikščiojai, tai jau visi pradeda kalbėti apie vestuves. O dabar tapo įprasta net pagyventi ir paskui skirtis. Nesakau, kad reikia grįžti prie senojo santykio, tačiau kad reikia daugiau atsakomybės, tai tikrai. Žmonės sueina dėl tam tikro malonumo, o paskui skiriasi, kai ateina atsakomybių metas. Nes, pasirodo, ne taip įsivaizdavo lyčių santykį. Anksčiau buvo mokoma, kad žmonės yra skirtingi ir jie turi išmokti gyventi vienas su kitu. Dabar tai vadinama tolerancija. Seniau tai buvo vadinama pagarba, pakantumu leisti kitam būti savimi.

Visada sau leidžiu palyginti, nes esu fizikas, rozetėje pliusas ir minusas, mes būtume linkę sakyti, kad jie susipriešinę ir reikia ieškoti santaikos, kad nekibirkščiuotų. Žmonių santykiuose dažnai išgirsime priekaištų, kad „tu darai ne taip", „prisitaikyk prie manęs". Ir darome klaidą. Kas gi būtų, jei pliusas prisitaikytų prie minuso ir taptų minusu. Tada reikėtų kviesti elektriką, kad atkurtų įtampą...

Leiskime kitam būti kitokiam, meilė dėl to tik stiprėja. Su meilės žaibais reikia išmokti būti ir tradicinėje visuomenėje buvo daug dėmesio skiriama tam. Kaip rodyti pagarbą.

- Turi būti abipusis noras stengtis.

- Taip, stengtis turi, abu. Jeigu atrodo, kad meilės nebėra, nes esate labai susipykę, susipriešinę, leiskite kitam žmogui suprasti, kad tu jį priimi tokį, koks jis yra, ir čia yra didelė jėga. Poroje visada turi būti „nesuderinami skirtumai", nes meilėje reikia sudeginti šiek tiek kalorijų.

Mildos dieną mes dažnai girdime klausimą, ar yra meilė? Panašiai kaip, ar yra Dievas? Vienas Tibeto dvasininkas į klausimą, „ar yra Dievas", atsakė „apie Dievą reikia kalbėti, kad jis yra". Kai mes kalbame, kad jis yra, jis yra iš tikrųjų.