Žmonės rizikuoja gyvybe dėl „vau“

- Kodėl žmonės, ypač labai jauni, linkę rizikuoti savo kasdienybėje? - „Vakaro žinios" paklausė žinomos psichologės Viktorijos GRIGALIŪNIENĖS.

- Kodėl paaugliai linkę rizikuoti, tam yra paaiškinimas. Anksčiau buvo manoma, kad viskas ateina iš šeimos, ir rizika, ir agresyvus elgesys. Dabartiniai moksliniai tyrimai rodo, kad paauglių polinkis rizikuoti susijęs su smegenų vystymusi, visi mano, kad smegenys susiformuoja iki paauglystės. Iš tikrųjų taip nėra.

Tam tikros smegenų dalys formuojasi iki 25 metų. Paaugliams vyksta tam tikrų smegenų dalių intensyvus vystymasis, stiprėja neuroniniai ryšiai tarp atskirų smegenų struktūrų. Tos struktūros jauniems žmonėms vėliau padeda spręsti įvairias problemas. Suvokiami priežastiniai- pasekminiai ryšiai.

Smegenų dalis, atsakinga už veiklos planavimą, kritinį mąstymą, pasekmes, subręsta vėliausiai. Vadinasi, subręsta žmogui turint daugiau nei 20 metų. Daugelis suaugusiųjų sako „bet kaip paaugliai, jauni žmonės nepamąsto", jie gali ekstremaliai elgtis, greitai lėkti dviračiu ar mopedu, nes, kaip minėjau, smegenų dalys, atsakingos už pasekmių numatymą, dar nesusiformavusios.

Labai svarbi yra smegenų limbinė sistema, tai - emocinės smegenys, jos susiformavo anksčiausiai. Limbinės smegenys yra smegenų požievyje, o žievėje yra loginis mąstymas.

Žinoma, nereikia absoliutinti, daugelis ir vyresnių žmonių vadovaujasi emocijomis, t.y. limbinėmis smegenimis. Ir paaugliai veikdami vadovaujasi emocijomis. Jie ieško emocijų.

Labai svarbus yra savivertės klausimas, pasakyti, kad visi paaugliai turi adekvačią savivertę, negalėčiau. Jiems savivertė formuojasi, pagrindai atsinešti iš šeimos, savivertė nuo gimimo pradeda formuotis. Paauglystėje labai svarbu bendraamžių, jam autoritetų nuomonė.

Paaugliai pamiršta tėvų jam diegiamą moralę. Daugelis tėvų kabinete net verkia, sako, jog kalbasi su vaiku ir vis tiek jis kažką iškrečia. Visada raminu tėvus, kad tas laikotarpis praeis, svarbu suprasti, kodėl taip vyksta.

- Kokį vaidmenį savivertės, elgesio aspektu paaugliams vaidina socialiniai tinklai?

- Socialiniuose tinkluose būna labai daug visokių pasiūlymų. Pasakysiu realų pavyzdį: kažkas iš tėvų pastebėjo, kad jų vaikas ilgai būna šiltnamy užsidaręs, ten temperatūra aukšta, vaikas sėdi ir „skrolina" ten. Tėtis atidarė šiltnamio duris, nuo jo vaiko žliaugia prakaitas, jis visas raudonas. Pasirodo, per pokalbį su vaiku paaiškėjo, kad čia toks žaidimas tarp paauglių, kas ilgiau išbus šiltnamy. Fiksavo laiką. Ilgiausiai išbuvęs jau laimėtojas. Ką jau minėjau, tokie dalykai susiję su saviverte. 14 metų paauglys negalvoja apie pasekmes.

Internetas dabar „visagalis". Per internetą, ypač intravertai, kelia savo savivertę.

- Šiais laikais - varžytuvės dėl geresnės asmenukės, nepaisant saugumo. Vėlgi - nesuvokiama pasekmės?

- Suaugusieji turi loginį mąstymą, bet net ir suaugę rizikuoja. Tik ne tokiu mastu. Kad ir apie kokią temą kalbėtume, viskas atsimuša į savivertę. Pamatas yra savivertė. Savivertė yra varomoji jėga.

Yra ir garbingo amžiaus žmonių, kurie rizikuoja dėl geresnio kadro. Pavyzdžiui, niekada riedučiais nevažiavusi 60-metė moteris staiga apsiauna juos ir lekia. Paprašo, kad kažkas pafilmuotų ir paskui vaizdo medžiagą įsideda į feisbuką. Kad pamatytų draugai, giminės, kad ji parodytų, jog nesensta, jog pakankamai jauna dar.

Suaugę žmonės darosi asmenukes su laukiniais gyvūnais, jie rizikuoja. Čia vėlgi - konkurencija, šiais laikais turi būti ypač tvirtas ir pasitikintis savimi. Tu turi padaryti kažką tokio, kad tavimi kiti gėrėtųsi. Padaryti ekstremalaus. Jeigu žmogus išvažiavo į kokią kelionę, jis darosi asmenukes ir kelia į socialinius tinklus, jis negalvoja apie riziką - kad gyvūnas gali įkąsti, įspirti, durti.

Žmonėms labai svarbu, kad juos vertintų. Žmonės yra tie patys gyvūnai, tik turi aukštesnį smegenų išsivystymą. Visi nori būti pripažinti, o tie, kurie sako, kad jiems tai nėra svarbu, - tik ginasi. Visiems svarbu. Vieni pripažinimo siekia daug uždirbdami, kiti vykdydami mokslinę veiklą, dar kito - ieškodami gero kadro, kopdami į kalnus, nors net nepasiruošę fiziškai tam.

- Žmogus visada ieško malonumo, nes pripažinimas - irgi malonumo išraiška.

- Su malonumu išsiskiria dopaminas, mes, psichologai, dirbame pasitelkdami visus keturis laimės hormonus, kurių vienas yra dopaminas, dirbdami su žmonėmis ieškome adekvačių būdų. Juk žmonės dėl malonumo ir alkoholį, narkotikus vartoja, su telefonu praleidžia 24 val. per parą, tai irgi išsiskiria dopaminas. Bet tai neadekvatūs būdai, kenkiantys sveikatai, egzistencijai.

Mes ieškome adekvačių būdų, kaip žmogus galėtų gauti dopamino. Malonumas yra varomoji jėga. Kodėl išsikeliame tikslus, tam, kad gautume pasitenkinimą, kai tikslą įgyvendiname. Tada būna didelis pliūpsnis dopamino, tai - palaima. Žmogų į priekį varo hormonai. Viskas paaiškinama fiziologiškai.

Komentuoja Švietimo, mokslo ir sporto ministrės patarėjas Tomas BIČIŪNAS:

Ugdant psichologinį atsparumą, socialines ir emocines kompetencijas geriausių rezultatų pasiekiama, kai tėvai bendradarbiauja su mokykla.

Bendradarbiavimas, bendros pozicijos laikymasis svarbus ir kalbant ir apie per didelį vaikų ir jaunimo įsitraukimą į virtualųjį pasaulį.

Nuo naujų mokslo metų pradžios mokyklos, kurios dar neturėjo, turės pasirengti savo mobiliųjų telefonų ir kitų išmaniųjų įrenginių naudojimo tvarkas. Apribodami mobiliųjų telefonų naudojimąsi tiek mokyklose, tiek namuose, tiek sau, tiek vaikams, pasiūlydami prasmingesnių užsiėmimų. Skirdami laiko gyvam bendravimui, sumažinsime neigiamą virtualiojo pasaulio įtaką, nubrėšime ryškesnę takoskyrą. Tam taip pat reikalingos ir tėvų, kitų šeimos narių pastangos ir asmeninis pavyzdys.

Kita vertus, nebūkime ir naivūs - šis reiškinys, tai yra pomėgis rizikuoti, visuomenėje niekada neišnyks. Nedidelei daliai žmonių adrenalino pojūtis ir savo ribų išbandymas gyvenime būtinas. Kitaip neturėtume nei kolumbų, nei aviacijos išradėjų, nei aukščiausių viršukalnių užkariautojų.

Todėl labai svarbu šiuo požiūriu vaikus nukreipti tinkama linkme - kad jie, užuot ieškoję adrenalino pavojingais būdais, galėtų save išreikšti būreliuose ar kitose veiklose, kur užtikrinama suaugusiųjų priežiūra ir saugumas.

Iš tiesų labai svarbu nuo mažų dienų ugdyti vaiko savęs, kaip unikalios asmenybės, pažinimą, mokyti atpažinti savo galimybių ribas, emocijas. Taip pat labai svarbu praktikuotis įvairiose situacijose atrasti pozityvias išeitis, stiprinti kritinį mąstymą ir savivertę. Jeigu savivertė nepažeista, nuolat pastiprinama mokytojų, tėvų, kitų suaugusiųjų, kurie svarbūs vaikui ar jaunuoliui, jam turbūt nekils minčių išreikšti save ar padaryti įspūdį aplinkiniams netinkamais būdais.

Mokyklose, net vaikų darželiuose, yra galybė priemonių, kuriomis ugdomos vaikų ir mokinių emocinės ir socialinės kompetencijos. Visų pirma tai prevencinės programos, bent vieną prevencinę programą privalo įgyvendinti kiekviena mokykla. Socialinių ir emocinių įgūdžių ugdymo prevencinės programos apima visas amžiaus grupes. Savo svarbų įnašą taip padaro švietimo įstaigose dirbantys psichologai, švietimo pagalbos specialistai, padedantys spręsti įvairias elgesio problemas, mokantys psichologinio atsparumo ir t. t.