Žmonės su širšėmis nesugyvena

- Jau pradėjo širšės skraidžioti ir žmones gąsdinti...

- Kol kas dar nėra širšių pikas, jis būna rugpjūčio pabaigoje, rugsėjį. Dabar keletą savaičių sušilę, tai skraido pavienės širšių motinėlės, kurios peržiemoja ir skraidžiodamos pastogėse ieško vietos, tinkamos naujam lizdui. Jeigu matote kokioje nors vietoje kelias besisukiojančias širšes, tai čia bus atskiros širšių šeimos atstovės. O vadinamieji širšuolai skraido po vieną.

- Kur širšės įsikuria, juk ne visada mums įsivaizduojamose vietose?

- Turėjome atvejį vaikų žaidimų aikštelėje, aplink - smėlis, ten buvo širšės, jos gyveno smėlyje, darželio atstovai buvo labai susirūpinę, kas čia bus. Tokios širšės nenaikintinos, nes darželio aplinka. Tenka rekomenduoti mechaniškai sutvarkyti. Tokios širšės nėra kolonijinės, jos nepuola žmogaus taip, kaip tos įprastos širšės.

- O tos įprastos ką veikia?

- Kolonijos jau pradėtos, nes šilta. Bet jų lizdai patys didžiausi bus rugpjūtį, rugsėjį. Širšės tupi ant medinių daiktų, medžių, graužia medieną ir su seilėmis vilgydamos lipdo lizdą. Įprastų širšių lizdai daugumai yra matyti. Jie būna nuo kumščio iki krepšinio kamuolio dydžio, priklauso nuo rūšies.

- Ką daryti, jei lizdas namo ar darželio pastogėje?

- Kai širšės įsikelia į ugdymo įstaigas, gyvenamąsias patalpas, tai realus pavojus žmonių sveikatai. Faktas, kad susidūrimas neišvengiamas, širšės irgi nepatenkintos, kad žmogus vaikštinėja, jos į tai žiūri kaip į grėsmę. Pačioje pradžioje, kai lizdai mažiukai, gali žmonės patys sutvarkyti, jei nebijo. Bet įsibėgėjus vasarai, kai širšių pikas, geriau kviestis specialistus, jie atvykę lizdą sunaikina.

Reikia žinoti širšių gyvenimo būdą, geriausia naikinti lizdą ypač ankstyvą rytą ar vėlyvą vakarą, tada beveik visos širšės būna suskridusios į lizdą nakvoti. Apipurškiama specialiais milteliais. Dažnai lizdo mes nematome, matome tik angą statinyje, o lizdas kažkur plyšyje po pastoge. Matai tik įlindimo vietą. Milteliai paskleidžiami į įlindimo vietą. Žinoma, specialistai atsižvelgia į rizikas, kad nebūtų taršos. Lizdas apdorojomas ir širšės 100 proc. žūsta. Sunaikinama motinėlė, kuri lizde, ir visa lizdo populiacija.

Tos širšės, kurios skraidžioja, yra darbininkės, jų instinktai yra rūpintis ir saugoti lizdą. Pastebime, kad žmonės specialistus kviečia, kai širšių lizdas jau būna didelis.

Vienokius chemikalus naudoja specializuotos įmonės, kiti chemikalai prieinami paprastiems žmonėms. Būna pirkti specialūs balionėliai. Tačiau tokiu atveju reikia prie pat lizdo prieiti ir apipurkšti, bet tada rizikuoji. Pats turi saugotis ir savo namus gali kažkiek apteršti. Jeigu nenori sugyventi su širšėmis, geriau kreiptis į specialistus.

- Širšių gyvenimas yra panašus į bičių?

- Ir taip, ir ne. Nepanašus tuo, kad vėlyvą rudenį prasidėjus atšalimams kolonija miršta, išlieka tik naujos apvaisintos patelės, jos kaip būsimos motinėlės lieka kitiems metams. Jos vienintelės, kurios žiemoja. O dabartinės širšių motinėlės gyvens iki rudens, kokį lapkritį žus. Žūva visas lizdas, visa kolonija. Pavyzdžiui, jei žmogus tvarkydamas savo palėpę randa lizdą, jis gali būti ramus, kad ten nieko gyvo nebėra.

- Kada širšės puola?

- Dažniausiai žmogus netyčia užkliudo jų namus ir suveikia širšių instinktas saugoti savo namus. Gali būti gamtoje žmogus eina labai prisikvepinęs ir erzina jau širšes. Didieji širšuolai yra efektingi savo dydžiu, bet jų charakteris geresnis nei tų mažiukių širšių, vapsvų. Širšuolai ramesni. Jie nepuola taip.

- Kuo minta širšės?

- Jos maitinasi žiedų nektaru, bet savo vaikus maitina sugautais kitais vabzdžiais. Gaudo muses, net bites gali pasigauti ir neša augančioms lervutėms, t.y. savo vaikams. Jie minta baltyminiu maistu.

- Šie vabzdžiai nėra tokie primityvūs, kaip kartais žmonės galvoja?

- Taip. Jų gebėjimus rodo bendruomeninis gyvenimas. Motinėlė deda kiaušinėlius, čia jos darbas toks. O darbininkės daro didesnį lizdą, nes kolonijai reikia plėstis, maistą nešioja. Paskui išsirita patelės ir patinai, vadinamieji tranai. Bendruomeniniai vabzdžiai yra aukštesnio išsivystymo nei atskiri vabzdžiai.

Nyksta Europos tamsiosios medunešės bitės

Lietuvos raudonosios knygos komisija siūlo įrašyti Europos tamsiąją medunešę bitę (Apis mellifera mellifera) į Saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą, kitaip vadinamą Lietuvos raudonąja knyga.

Į šį sąrašą siūloma įrašyti tik gamtoje (uoksuose ar drevėse) gyvenančias šios bičių rūšies šeimas. Įrašius šias bites į Raudonąją knygą, duomenys apie jų paplitimą bus kaupiami kaupiami Saugomų rūšių informacinėje sistemoje (SRIS), radavietėms bus taikomos Saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių įstatymo nuostatos, leisiančios užtikrinti jų apsaugą ir naudojimą.

Pastaruoju metu stebima itin didelė grėsmė šiam vietinės bitės porūšiui Lietuvoje išnykti. Gamtos tyrimų centro atliktų tyrimų ir Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) vertinimo duomenimis, šių bičių populiacijoms išlikti pagrindinę grėsmę kelia hibridizacija su atvežtų į mūsų šalį svetimžemių porūšių medunešėmis bitėmis ir tinkamų perbrendusių medžių su stambiomis drevėmis Lietuvos miškuose stoka.

Gamtos tyrimų centras ištyrė 8 dreves Dzūkijos nacionaliniame parke, kur laisvai gyvena Europos tamsiųjų medunešių bičių šeimos. Pagal atliktą IUCN vertinimą, šis vietinės bitės porūšis atitinka kritiškai grėsmingos būklės kategorijos kriterijus.