1 nuotr.Sunku net patikėti: išeina dar vienas rugsėjis. Sakytum, tik vakar kalbėjome, kad rugsėjis rugiasėjis būsiąs rudeniškas ir mums pasuks lietaus, šalnų ir grybų, o jis viską padarė kitaip. Kaip? Ką ten beklausti - rugsėjis buvo vasariškas. Jei norite kitaip, prisiminkite, kuris metų laikas mus lepina 25-28 laipsnių šiluma. Žinoma, vasara!
Prieš savaitę buvo rudens lygiadienis, dabar turėtume būti „bobų vasaroje". Mano gimtojoje Sūduvoje (na, gerai - ir Suvalkijoje) tikėta, kad ši vasara nutinka kasmet tuo pačiu laiku - trys dienos prieš šventą Mykolą (jis gi rugsėjo 29-ją) ir trys - po jo. Nežiūrėkime į sūduvius, jie viską nori surūšiuoti, nustatyti ir daryti tvarkingai, tai yra jų kraujyje. Gali būti, kad „bobų vasara" šiemet ateis daug vėliau, kada nors spalį. Tačiau žinią apie ją, tą vasarėlę, perduos pati gamta.
Dabar, užtrukus vasariškiems orams, mes nesistebime drugiais, grojančiais žiogais - sustokite vakare, įsiklausykite: ar girdite nutrūkstantį ir vėl atgimstantį svirpimą? Tai jie, žiogai. Beje, ne visi po žolynus straksintys ilgakojai yra žiogai!
Tikrieji žiogai yra stambesni, o pats svarbiausias jų požymis - ilgos antenos (tik nevadinkite jų ūsais). Trumpas antenas turi skėriai ar visai maži skėriukai. Jų vardai jus gali nustebinti, tačiau ne juose esmė: šie „ne tikrieji žiogai" taip pat svirpia, ir net melodingiau, gal tik tyliai. Rugsėjo pievoje jų svirpimas, grojimas persipina su mažučių cikadėlių skleidžiamais garsais. Žiogai groja garsiai, juos puikiai girdime už 50, o tyliu oru - net už 100 metrų. Taigi, be muzikos šį rudenį neliksime.
Dar viena muzika skamba iš laukų - tai gervės. Saulės nutviekstam krašte tik ir klausykis, iš kur atplauks garsūs jų trimitavimai. Tiesa, gervių sankaupos jau retėja, vis dažniau pamatysi ir išgirsi jų pulko balsus, atplaukiančius iš aukštai - atėjo metas išskristi. Labai sunku suprasti paukščius, sakytum, kodėl skristi dabar, kai šilta, kai visko tiek daug. Juk pavasarį jos sugrįžta tada, kai tvyro sniegas ir ledas, o naktimis spūsteli gerokas šaltukas.
Tada braido po ledinį vandenį, gyvena pusbadžiu, bet niekur neskrenda. Kodėl taip yra? Atsakymą randu tik vieną - ar pamenate, kiek trunka diena tada, kai gervės parskrenda? Maždaug tiek pat, kiek spalio pradžioje ar jo viduryje. Taigi, paukščiams ženklus rodo dienos ilgis, ne oro temperatūra. Ir dar - ėjau per Vilniaus Vingio parką, grožėjausi šio unikalaus kampelio rudenėjimu ir išgirdau gerves: gal 800 metrų aukštyje skrido jų pulkelis, 23 paukščiai.
Niekur neskubėjo, virš Vilniaus išardė darnią skrydžio rikiuotę, suko ratus - pagalvojau: įdomu, kaip paukščiams atrodo mūsų sostinė? O kaip mums atrodo paukščiai, ką reiškia išskrendančių gervių balsai? Ant suolelio radau pora garbaus amžiaus žmonių, džiugiai parodžiau jiems ten sukantį pulką ir supratau, kad mano noras atkreipti dėmesį jų nesujaudino... Gal iš tikro daug kam neįdomu, aš tik norėjau parodyti, ką mums siunčia gamta.
Kai kur nulijo, kitur vis sausa. Gamta į viską reaguoja savaip ir miškuose tebeaugina baravykus. Kiekvienos nakties rasa palaisto žemę, sudrėkina samanas, to vandens pakanka visiems. Antraip iš ko visi girios augalai būtų tokie gyvi, žali. Laukiam spalio, jis jau rytoj.
