Diskusija dėl paminklo Just.Marcinkevičiui: sustoti galima, atsisakyti - ne

Juo labiau kad po tarybinio pedagogo Vytauto Toleikio straipsnio „Justinas Marcinkevičius - iškiliausias tarybinis lietuvių poetas" kilo tokia didelė audra, kad diskusijų objektas šiandien yra suskilęs į daugelį neatsakytų ir galbūt vienaprasmiškai neatsakomų klausimų, pvz., ar numatytas skveras yra tinkama vieta poeto kūrybos įamžinimui, ar tinkamas pats paminklas, ar poetas vertas paminklo, ar apskritai nereikėtų atsisakyti minties žmonėms statyti paminklus ir t.t.

Vis dėlto šiokių tokių lūkesčių dėl diskusijos būta. Rašytojų sąjungos pirmininkė Birutė Jonuškaitė - Augustinienė priminusi, kad mes esame traumą patyrusi visuomenė, teigė, jog pats laikas kalbėti ne tik apie tarybinius poetus ir jų kūrybą, bet pradėti gyti ir atrasti atitinkamą santykį su sovietiniu laikotarpiu.

„Gręžiotis, kaltinti vieniems kitus, apmėtyti epitetais, matuotis, kas geresnis, kas blogesnis, gebame kiekvienas. Bet surasti protingą išeitį, kaip gyvensime ir kursime šiandien, ko pasimokysime iš to laikotarpio, deja, ne kiekvienas sugeba. Pats metas išlipti iš primityvių kaliošų", - sakė ji.

Ji vylėsi kartu su diskusijos dalyviais pabandyti rasti išeitį, kuri nepriešintų stovyklų, negilintų prarajos, pagaliau išsigryninti, dėl ko taip smarkiai sukilusios aistros. Jos manymu, šiandien svarbu susivokti, ar gebame ramiai, protingai galvoti apie sovietinį laikotarpį, ar tam dar neatėjo laikas. „Galbūt diskusija pasitarnaus pretekstu surengti konferenciją Seime, - kalbėjo Rašytojų sąjungos pirmininkė, - galbūt ji bus įžanga, pirmas žingsnis gijimo link."

Literatūros tyrinėtoja prof. Viktorija Daujotytė prisipažino atėjusi su nedideliais lūkesčiais - norėjusi išgirsti susirinkusių žmonių mintis ir jau nemažai jų išgirdusi.

„Apsimėtymas akmenimis gali išeiti į gera", - vylėsi ji ir ragino diskutuojant ieškoti pozityvo: „jeigu mes visi bandytume suktis arba bent būti pakeliui į tiesą, mums būtų lengviau".

Profesorė pažymėjo, jog problemos šaknis yra Just.Marcinkevičiaus talentas: „talentingi žmonės tampa prieštaravimų mazgu, prieštaravimų branduoliu, ir šitas prieštaravimo branduolys, su kuriuo mes susitikome, rodo, kad mes turime reikalą su labai sudėtingu ir labai giliu reiškiniu".

Tokių prieštaravimų, jos nuomone, nesukelia nei menki menininkai, nei menki asmenys, nei menki veikėjai. „Turime reikalą su talentingu ir giliu žmogumi, - nepamirškime šito", - pabrėžė profesorė ir tęsė, - jeigu mes iš tiesų jaučiame, kad mūsų tautoje, mūsų didžiosios dalies nugyventame laike iškilo talentingas žmogus, be abejonės, klydęs, arba elgęsis ne taip, kaip mes norėtume, mes neturime teisės norėti, kad būtų taip, kaip mes norėtume.

Šitas talentingas žmogus, poetas, mums yra svarbus kaip asmuo, kuris vienas pirmųjų iš lietuvių kūrybinės inteligentijos (savo kartos, vyresnių ir daug jaunesnių) įveikė „pavergto proto" teritoriją (pagal Česlovą Milošą) ir išėjo į laisvinančią erdvę. Ar mes suprantame, kad už tą išėjimą į tą erdvę, už dalyvavimą Lietuvos valstybės kūrime, Konstitucijos rašymą paminklas arba atminimo ženklas jam yra natūralu?

O gal turime pasitenkinti mažesniu, gal didįjį paminklą nukelti į kitą laiką, leisti mūsų aistroms ataušti, bet jokiu būdu jo neatsisakyti". V.Daujotytės nuomone, tai būtų klaidingas žingsnis. Anot jos, sustoti galima, atsisakyti negalima.

Skulptorius prof. Gediminas Karalius nepritarė minčiai laukti, nes, pasak jo, laikas yra geras trauklapis, kuris nurašo visus sunkumus, kaip ir nauja karta, neretai nurašanti praeitį: ji atsineša savo patirtį ir pasaulį mato jau kitaip.

Vis dėlto jis neabejojo, kad Just.Marcinkevičius mūsų tautos sąmonėje paliko tokį pėdsaką, kurio niekam nepavyks nutrinti. Jis prisiminė, kaip sovietmečiu norint pastatyti paminklą Maironiui reikėjo nulipdyti tris leninus ir skulptoriai juos lipdė, nes tautai reikėjo Maironio, kaip dabar ir Marcinkevičiaus, kad turėtų į ką atsiremti, kad ji neliktų be orientyrų. Prašomas skulptorius išsakė ir savo didįjį lūkestį: kad lietuvių tauta liktų gyva.

Istorikas dr. Valdemaras Klumbys stebėjosi, kad žmonėms reikia vieno atsakymo, kaip vertinti Just.Marcinkevičių.

„Istorikai neduos vieno įvertinimo, kad Just.Marcinkevičius yra absoliutus gėris arba absoliutus blogis", - tarė jis, pridūręs, kad problema dar ir ta, kad diduma mūsų paminklą suvokiame kaip pagarbinimą, paprastai keliantį klausimų, kodėl jis statomas tam, o ne kitam, kodėl, tarkim Marcinkevičiui, o ne Martinaičiui; tai trukdo rasti išeitį.

Pasak diskusijoje dalyvavusios architektūrinio-skulptūrinio konkurso komisijos narės menotyrininkės dr. Laimos Kreivytės, demokratinėje visuomenėje kompromiso, tinkamo visiems žmonėms, surasti neįmanoma, nes kiekvienas turi savo supratimą.

Norint rasti sprendimus, svarbiausia, anot jos, susitarti dėl sąvokų, istorinio vertinimo ir, žvelgti į savo istoriją ne kaip į juoda-balta, bet matyti joje to laiko sudėtingumą bei prieštaringumus.

Istorikui V.Klumbiui teko atsakyti ir į klausimą dėl poeto apysakos „Pušis, kuri juokėsi" - ar ji tikrai buvo parašyta KGB užsakymu. Anot istoriko, įrodymų jokių nesą, esama tik atsiminimų, jie yra gana prieštaringi.

„Tikėtina, - sakė jis, - kad medžiaga buvo gauta ne tiesiogiai iš KGB, o iš tuometės Rašytojų sąjungos vadovybės, kad būtų į protą atvestas jaunimas, kuris ėjo „neteisingu" keliu. Ta apysaka pasirodė kaip bandymas kalbėtis su tais jaunais žmonėmis, kurie, jam atrodė, eina neteisingu keliu. Galime žiūrėti ir kaip į užsakymą, bet galime žiūrėti ir kaip į Marcinkevičiaus bandymą kalbėtis su jaunuoliais, kuriems svarbios ne tautinės, o kosmopolitinės vertybės".

Tęsdama istoriko mintį, prof. V.Daujotytė pacitavo išpažintinius Just.Marcinkevičiaus žodžius: jis tvirtino savo vaikams ir anūkams, kad jokio užsakymo nebuvo. Ji teigė nematanti pagrindo netikėti poeto išpažinimu.

Nepaliko abejingų biomedicinos daktaro Gintaro Zaleskio pasisakymas.

„Jis buvo neeilinis talentas,- sakė jis apie poetą Just.Marcinkevičių.- Jis sugebėjo Ezopo kalba mus, šešiolikmečius komsomolcus, išauklėti lietuviška dvasia. Marcinkevičius mane išmokė būti lietuviu, nacionalistu, krepšinio mėgėju. Jis visiškai pakeitė tai, ką komsomoliška mokykla galėjo mums įgrūsti.

Kai pirmą kartą patekau į spektaklį „Mindaugas", supratau, kad aš suprantu, ko suprasti negalima. Dabar pagalvokime, kiek Vilniuje turime nelietuviškų paminklų. Aš suprantu, kad Frankas Zapa ar Martynas Liuteris turi teisę stovėti Vilniuje, suprantu, kad nuostabaus skulptoriaus Kvinto skulptūrėlės daktarui Šabadui, rašytojui Romenui Gari, dainininkui Kohenui sukuria puikią dvasią. Tik man atrodo, sunku lietuviams Žemaitei, Kudirkai ir Basanavičiui konkuruoti su jais lietuviška dvasia".

Pokalbiui apibendrinti labai tiktų politiko Vytenio Andriukaičio mintys, nuskambėjusios diskusijos pabaigoje. Jis pabrėžė, jog pirmas poeto Just.Marcinkevičiaus adresas buvo tauta, antras - lietuvybė, trečias - valstybė.

„Todėl, - kalbėjo jis, - mes ne apie poetą kalbame, mes apie save pačius kalbame. Mes kalbame ne Rašytojų sąjungoje, o Lietuvos rašytojų sąjungoje, o Marcinkevičius yra Lietuvos poetas. Mes kalbame apie nacionalinį reiškinį. Todėl jei Vilniaus savivaldybė nežino, kaip spręsti (paminklo klausimą), jai gali padėti Seimas ar Prezidento komisija."

Susitikime dalyvavusi vienintelė Vilniaus miesto savivaldybės atstovė - Istorinės atminties komisijos pirmininkė Kamilė Šeraitė patikino, kad jos vadovaujama komisija pritartų statyti paminklą Just.Marcinkevičiui jo vardo skvere, tačiau ji yra tik patariamasis balsas ir galutinį sprendimą dėl paminklo priimsianti miesto taryba. Mažai tikėtina, sakė ji, kad artimiausiu metu šis klausimas atsirastų jos darbotvarkėje.