Elektroninio skaitmenizavimo fiasko

G.JAKAVONIS: Gruodžio 8 d. Seime buvo išklausyta Valstybės kontrolės komiteto ataskaita, kurioje buvo nagrinėjamas viešųjų ir administracinių paslaugų skaitmenizavimo valdymas Lietuvoje.Kas, jūsų nuomone, Lietuvoje vyksta skaitmenizavimo valdymo srityje?

A.SKARDŽIUS: Kokia situacija Lietuvoje žino ir patys piliečiai, kurie naudojasi elektroniniais valdžios vartais, E.sveikatos portalu arba savivaldybės teikiamomis paslaugomis. Valstybės kontrolė pateikė Seimui savo ataskaitą. Auditoriai atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvoje neužtikrinama, jog visuomenei būtų teikiamos kokybiškos elektroninės paslaugos. Vadinasi, pinigai įsisavinami, o rezultatas niekam nerūpi. Valstybės kontrolė auditavo 2014-2020 metų laikotarpį, kuriam buvo skirta 133 mln. eurų.

Dalis projektų atkrito, tad liko 96 mln. eurų, skirti 37 projektams. 2021-2030 m. vėl ketinama išleisti 238 mln.eurų, tačiau labai svarbu, kokie rezultatai bus pasiekti ir kodėl anksčiau nebuvo pasiekti reikiami rezultatai. Valstybės auditoriaus pavaduotojas pabrėžė, kad problemų neigimas nėra problemos sprendimas. Kol kas ši valdžia bando neigti ir kurti dviratį, kuris jau seniai turėjo važiuoti kadencijos pabaigoje.

V.RUBAVIČIUS: Tai jau sena problema, nes, kuriant valstybę, nebuvo strateginio mąstymo ir suvokimo, kad yra dalykų, kurie yra kertiniai valstybei. Kuri ministerija ar ministras norės atiduoti kitiems dalį galios ir pinigų? Aš čia įžiūriu didelę korupcinę dedamąją, nes, kaip jau buvo minėta, svarbiausia yra įsisavinti pinigus, bet įsisavinti ne be naudos sau.

Technologinėse visuomenėse jau yra bėda, kad kiekviena įstaiga turi savo viešuosius pirkimus ir jos technologinius projektus įgyvendina atskiros organizacijos. Nėra tos jėgos, kuri suderintų, nes kiekvienas projekto kūrėjas stengiasi sukurti savo projektą, ir niekam neprieinamą. Kodėl tai yra naudinga? Nes jie užsitikrina sistemos priežiūrą. Jeigu sukūrei savo unikalią sistemą, tai gali prižiūrėti tik tu pats.

G.JAKAVONIS: Kyla klausimas, kas už tai atsakingas ir kokia ministerijoms vadovaujančių ministrų kompetencija? Susidaro vaizdas, kad Ekonomikos ir inovacijų ministrė Aušrinė Armonaitė galėtų tik LGBT vėliavas nešti, o užsiima tokiais dalykais, kurių neišmano. Sveikatos ministras Arūnas Dulkys taip pat neturi nieko bendro su medicina. Ar ministrų nekompetencija ir atsakomybės nebuvimas yra susiję tarpusavyje?

A.SKARDŽIUS: Tikriausiai valstybės viešajame sektoriuje yra įsisenėjusi problema, kad nėra tokios tradicijos kaip naudos valdymas. Visas viešasis sektorius yra orientuotas į procesą, o ne į rezultatą. Parlamentas turi dvi funkcijas, tačiau ilgą laiką buvo orientuojamasi į vieną funkciją - įstatymų leidybą, o į parlamentinę kontrolę - ne.

Mes matome galios žaidimą. Ką pakeis naujasis informacinių išteklių valdymo įstatymas? Realiai matyti, kad jis nepakeis nieko, nes atsakomybė Ekonomikos ir inovacijų ministerijai bus tik politinė. Pats programos valdytojas yra atsakingas už jos įgyvendinimą, pinigų įsisavinimą ir jos rezultatą - veikimą ar neveikimą.

Kur linksta Lietuvos savivaldybės? Matome, kad 42 savivaldybės buvo pateikusios 2021-2023 metų prioritetus: kapinių skaitmenizavimas, išorinės reklamos leidimo išdavimo skaitmenizavimas, lyg tai būtų pagrindiniai dalykai, kuriais turėtų rūpintis savivaldybės.

Dar vienas svarbus aspektas Valstybės kontrolės ataskaitoje yra tas, kad didžiąja dalimi programų pasinaudota iki 10-ties kartų. Tai yra apgailėtini skaičiai, tačiau jie nebuvo vertinami.

V.RUBAVIČIUS: Daugelis technologinių ir aptarnavimo sprendimų permetama dirbtiniam intelektui ir čia kyla labai didelės problemos. Juk niekas dar nėra nustatęs dirbtinio intelekto atsakomybės už atsakymus ir patarimus. Politikams ir administratoriams viešajame sektoriuje yra labai patogu pasislėpti nuo to atsakovo ir padidinti atotrūkį nuo publikos. Publikai darosi sunku prieiti prie tiesioginio asmens. Atsakomybė menkėja, nes ji tarsi ištirpsta prieigose prie tiesioginio žmogaus, sekretoriatuose, dirbtinio intelekto atsakymuose ir t.t.

Kai žmogus mato, kad nėra valdžios atsakomybės, tai jis ir pats nutolsta nuo valdžios ir pradeda užsiimti savo reikalais. Tačiau politinio ir administracinio sluoksnio tikslas ir yra valdyti bei įsisavinti be atsakomybės.

Mes matome ataskaitą, kuri yra graudi, ir čia ne pirmas kartas, kai valstybinis auditas sudeda labai reikšmingus taškus ant svarbių problemų. Iš čia išlenda ir istorinė bėda, kad nebuvo vieningo valstybinio strateginio projekto ir jo valdytojo, o dabar mes turime mechanizmą, kurio beveik neįmanoma padaryti veiksmingu, vienalyčiu mechanizmu. Kitas su atsakomybe susijęs dalykas - kas atsakys už šį valstybės auditą? Ar yra atsakingas asmuo? Nei Audito komitetas negali iš nieko pareikalauti atsakomybės, nei Valstybės audito instancija. Atsakingų tiesiog nėra.

G.JAKAVONIS: Kokios yra audito ir Seimo galios?

A.SKARDŽIUS: Norėčiau paminėti keletą datų. Informacinės visuomenės plėtros komitetas turėjo būti tarpžinybinis, kaip jungianti grandis ir visus kontroliuojanti, tačiau 2012 metais buvo priimtas Valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymas, Valdžioje tuo metu buvo Andrius Kubilius.

Jau 15 metų, nuo 2008 -ųjų, egzistuoja Valdžios vartų portalas. Audito komitetas, išklausęs Valstybės kontrolės ataskaitą, nurodo ir teikia tokius siūlymus šiai valdžiai: per elektroninius valdžios vartus būtų galima prieiti prie visų valstybės įstaigų, savivaldybių teikiamos viešosios administracinės paslaugų erdvės, kad įvyktų dviejų portalų susiliejimas. Kiek žinau, šis traukinys jau pajudėjęs.

Norėčiau atkreipti dėmesį į Seime jau užregistruotą naują įstatymą, t.y. Informacinių išteklių valdymo įstatymą, kur pati ministerija bando išsukti uodegą teigdama, kad vis tiek išliks tokia pat tvarka, jog Ekonomikos ir inovacijų ministerija formuoja politiką. Iš tikrųjų jie politikos neformuoja ir teigia, kad kiekvienas sistemos valdytojas yra atsakingas. Tai koks čia politikos formuotojas be politinės atsakomybės?

Ekonomikos ir inovacijų ministerija nieko nedarė ir neleido kitiems daryti, tiesiog įsisavindavo kelis šimtus milijonų, skirtus informacinių sistemų kūrimui, kuriomis mažai kas pasinaudojo arba visai nepasinaudojo. Akivaizdu, kad pinigai yra leidžiami į kaminą, nėra bendros sistemos, orientuotos į naudą.

V.RUBAVIČIUS: Prisiminkime europinius pinigus, už kurių panaudojimą labai ilgai nereikalavo jokių ataskaitų apie naudą, kurią duoda įsisavinami pinigai. Tai buvo sisteminis ėjimas prie visos šios situacijos, kurią mes matome dabar.