1 nuotr.Seimas į rezoliuciją „Dėl 2023 metais minėtinų svarbių datų, įvykių ir asmenybių sukakčių" šalia kitų svarbių 2023-ųjų sukakčių yra įtraukęs ir Felicijos Bortkevičienės 150-ąsias gimimo metines. Reikia pažymėti, kad jos garbei jau vyko ne vienas svarus renginys.
Tačiau iki šiol apie F.Bortkevičienę informacijos sklaida buvo tokia maža, kad daugeliui galbūt tik girdėta jos pavardė. O iš tikro tai bene įtakingiausia XX a. pirmosios pusės Lietuvos moteris. Kuri, beje, galėjo tapti ir Vasario 16-osios signatare, ir pirmąja Lietuvos ministre moterimi, ir netgi pirmąja šalies prezidente moterimi pasaulyje!
Nors kur Lietuva pirmavo
Pernai minėjome ir vargonininko, pirmosios lietuviškos operos kūrėjo Miko Petrausko 150-ąsias, rašytojo Mykolo Vaitkaus 140-ąsias, Lietuvos šaulių sąjungos įkūrėjo Vlado Putvinskio-Pūtvio 150-ąsias, Lietuvos žvalgės, politikės Marcelės Kubiliūtės 125-ąsias, istoriko, rašytojo Simono Daukanto 230-ąsias ir poeto Jurgio Baltrušaičio 150-ąsias gimimo metines ir daug kitų sukakčių.
Dabarties politikai bei istorikai, mokslininkai akcentuoja, kad F.Bortkevičienė yra viena iš ryškiausių XX amžiaus pirmosios pusės Lietuvos moterų.
Tokios pagyros - ne iš piršto laužtos. Jei po 1990-ųjų, kai atkūrėme Lietuvos Nepriklausomybę, aukštus postus politikoje užimančios moterys nebestebina, tai XX amžiaus pradžioje apie tai nebuvo nė kalbos. Nors Lietuvoje padėtis šiuo atžvilgiu buvo kone geriausia pasaulyje: mūsų moterys jau prieš daugiau nei 100 metų gavo teisę kandidatuoti į Steigiamąjį Seimą, kai, pvz., Prancūzija teisę netgi balsuoti moterims suteikė tik po Antrojo pasaulinio karo, o Šveicarijoje tai atsitiko tik 1971-aisiais.
Maištinga siela
F.Bortkevičienė (mergautinė pavardė - Povickaitė) gimė 1873 m. rugsėjo 1 d. Linkaučių dvare, dabartinės Panevėžio rajono savivaldybės Krekenavos seniūnijoje. Tėvai - neturtingi bajorai Juozas ir Antanina Ona Povickiai. Maištingą sielą Felicija turbūt paveldėjo. Mat daug jos artimų giminaičių buvo ištremti į Sibirą už dalyvavimą 1863 m. sukilime, mamos dėdė sušaudytas taip sukilimo vieno būrio vadas.
Merginos maištas prasidėjo pačioje jaunystėje ir ne prieš bet ką - prieš giminaičius: prieš jų valią ištekėjo už 1863 m. sukilimo dalyvio sūnaus Jono Bortkevičiaus. Giminaičiai santuokai prieštaravo: esą ištekėti už buvusio dvaro tarnautojo sūnaus - ne lygis.
Maištas tęsėsi prieš carinės valdžios atstovus. Namuose įgijusi gerą išsilavinimą, Felicija įstojo iškart į ketvirtą Kauno gimnazijos klasę, tačiau buvo išmesta, mat atsisakė melstis cerkvėje. Mokslus baigė 1890 m. Vilniaus gimnazijoje, į kurią buvo priimta tik pasižadėjusi, kad neorganizuos jokių protestų ir nedalyvaus juose.
Po 1905 m. revoliucijos Rusijoje prasidėjo kitaminčių persekiojimas, žmonės buvo grūdami į kalėjimus už mažiausius įtarimus. F.Bortkevičienė ėmėsi tokių žmonių gelbėjimo - pasamdydama advokatus, surasdama tinkamus liudininkus. Jei legaliai padėti negalėdavo, pasinaudodavo savo pažintimis, o platus pažįstamų ratas patardavo, kurį biurokratą galima papirkti.
Vos netapo signatare
1902 m. įkūrus Lietuvos demokratų partiją F.Bortkevičienė tapo jos Centro komiteto nare, aktyviai dalyvavo 1905 m. revoliucijos įvykiuose, buvo 1905 m. gruodžio 4-5 dienomis įvykusio Didžiojo Vilniaus Seimo organizacinio komiteto narė. 1909 m. mirus vyrui, F.Bortkevičienė pradėjo leisti „Lietuvos žinias" ir visa galva pasinėrė į šį darbą. Pirmasis pasaulinis karas leidybą nutraukė, daugeliui vilniečių teko trauktis į Rusiją.
Vėliau, grįžusi į Lietuvą F.Bortkevičienė per plauką netapo vienintele Vasario 16-osios akto signatare moterimi, nes buvo siūloma į Lietuvos Tarybą. Tačiau Taryba turėjo įtikti vokiečių okupacinei valdžiai, sudarytai iš kariūnų, kilusių daugiausiai iš Prūsijos ir kitų konservatyvių Vokietijos teritorijų. Esą jie būtų nesupratę, kad į politinius reikalus kišasi moteris, ir tada į Lietuvos politinius siekius būtų žiūrėta nerimtai.
F.Bortkevičienė galėjo tapti ir pirmąja Lietuvos ministre - 1918 m. pabaigoje koalicinės vyriausybės vadovas Mykolas Sleževičius jai buvo numatęs maitinimo ir viešųjų darbų ministrės postą. Tačiau ir vėl sukliudė tai, kad ji buvo moteris. Lietuvos tarybos prezidiumo sekretorius Jokūbas Šernas pareiškė: „moterys iki šiol nedalyvavo pas mus politikoje, o paskyrus moteris į Ministrų kabinetą, jos gali sugadinti jo vardą".
Tiesa, yra versija, kad moteris į Vyriausybę neįsileista iš išskaičiavimo: tais laikais buvo tikėtasi pagalbos iš Vakarų valstybių prieš bolševizmo plitimą ir buvo baiminamasi, kad Lietuva bus palaikyta prorusiškų pažiūrų, mat tada vienintelė moteris ministrė pasaulyje buvo sovietinėje Rusijoje.
Kandidatė į prezidentus
1919 m. moterims Lietuvoje suteikta visiška rinkimų teisė, dar po metų F.Bortkevičienė išrinkta į Steigiamąjį Seimą. Tiesa, mandato atsisakė dėl didelio užimtumo, nes užsiėmė spaudos leidimu, tačiau, kai 1921 m. mirė kitas parlamentaras, moteris Steigiamajame Seime jį pakeitė.
1926 m. Felicija kartu su kita buvusia Steigiamojo Seimo nare rašytoja Gabriele Petkevičaite-Bite tapo pirmosiomis moterimis, kandidatavusiomis į šalies prezidento postą. Prezidentą tada rinkdavo Seimas. Abi moterys tegavo po balsą, Antanas Smetona - 2, o laimėjo 50 surinkęs Kazys Grinius, tačiau šalies vadovu jis tebuvo neilgai - iki A.Smetonos suorganizuoto perversmo.
Jei nors viena jų būtų buvusi išrinkta, būtų gerokai pralenkusi laiką visame pasaulyje: pirmoji moteris prezidento postą pasaulyje užėmė 1974 metais. Ja tapo Argentinos lyderė Marka Estela Martinez de Peron.
Po rinkimų Felicija pasitraukė iš aktyvios politikos ir atsidėjo darbui „Varpo" bendrovėje, leidusioje „Lietuvos ūkininką" ir „Lietuvos žinias". Ir A.Smetonos valdymo laikais moteris maištaudavo. Pavyzdžiui, atsisakydavo dėti privalomuosius straipsnius į laikraštį, nes nenorėjo, jog žmonės pagalvotų, kad primetama pozicija yra jos laikraščio pozicija. Už tai ne tik gavo baudą, bet ir valdžios nurodymu buvo nušalinta nuo vyr. redaktorės pareigų.
F.Bortkevičienės įsitikinimų ir drąsos nenumarino ir sovietinės Rusijos bei po to sekusi nacių okupacija. Ji išgelbėjo ne vieną žmogų, nukentėjusį nuo nacių ar sovietų represijų, ne vieną žydų tautybės asmenį. Net mirusi Felicija valdžiai kėlė baimę. Anapilin ji išėjo 1945 m. spalio 21-osios rytą, tos pačios dienos pavakarę pašarvota Kaune, „Varpo" spaustuvės salėje. NKVD vadai net neleido, kad būtų pranešama apie jos mirtį, mat bijojo, jog kils demonstracijos.
Faktai
1920-1940 m. Lietuvos Respublikos Seimo nariais iš viso buvo 319 asmenų: 308 vyrai ir 11 moterų: Felicija Bortkevičienė, Magdalena Galdikienė (Draugelytė), Emilija Gvildienė (Spudytė), Stefanija Ladigienė (Ladygienė), Morta Lukošytė, Veronika Mackevičiūtė, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Liuda Purėnienė, Ona Račiukaitienė (Muraškaitė), Salomėja Stakauskaitė, Emilija Šabinienė.
Į Steigiamąjį Seimą buvo išrinktos penkios moterys, tačiau per visą kadenciją dirbo aštuonios (trys pakeitė pasitraukusius arba mirusius priešingos lyties atstovus). Vėliau Seimo narėmis dažniausiai buvo renkamos buvusios parlamentarės.
