Gelbėjame Taivaną, bet lygiuojamės į kinus!

Kai vairuotojai kasdien pakliūna neblaivūs už vairo, daugėja skaudžių avarijų, visuomenė lyg ir linkusi pritarti baudų sugriežtinimams. Juolab kai per 10 šių metų mėnesių autoįvykiuose jau žuvo 108 žmonės ir 2894 sužeisti.

Todėl diskutuojama, ką daryti su pažeidėjais? Grąžinti baudos balus, konfiskuoti automobilius, o gal reikšmingai padidinus baudas padaryti taip, kad nuo jų mokėjimo būtų neįmanoma išsisukti? Kaip minėjome, nesumokėjus baudos apriboti tam tikras teises.

Kai kuriais atvejais jau pasigirsta siūlymų skirti eismo taisyklių pažeidėjams tikrą areštą arba namų areštą su apykoje. Tarp siūlymų - automobilio konfiskacija ar net sunaikinimas, jei mašina labai didina oro taršą.

Nepamirštas Galimybių pasas

Kita vertus, socialinių kreditų sistemos kai kurie elementai mūsų valstybėje jau įsitvirtino, visų pirma - Galimybių pasas per pandemiją, nė kiek nepapiktinęs Konstitucinio Teismo. Tačiau yra ir mažiau pastebimų prievartos elementų. Pavyzdžiui, jei nepritari daugiabučio renovacijai, negausi kompensacijos už šildymą. Ateityje galbūt apkūnesni, mažiau sportiški ar rūkantys, kvaišalais piktnaudžiaujantys piliečiai turės mokėti didesnį privalomą sveikatos draudimą.

Ir tai tik atrodo utopija. Vyresni dar prisimena laikus, kai visuomeniniame transporte buvo iškabinami „zuikių" portretai - žmonių nuotraukos su ilgomis zuikių ausimis. Ir „padorieji" keleiviai galėdavo iš „zuikių" tyčiotis.

Įstaigose kabodavo ir „Komjaunimo prožektoriai", kritikuojantys vis dar pasitaikančius buržuazinius trūkumus. Galų gale mes ir dabar esame nuolat stebimi vaizdo kamerų prekybos centruose, bankuose, gatvėse, keliuose. Jau dabar skelbiamos įmonės, skolingos „Sodrai". Nesigilinant į priežastis. Pagal mūsų bankines ar nuolaidų korteles galima nustatyti mūsų pirkimo, mitybos įpročius, finansines galimybes, netgi ligas, kai perkame vaistinėse vaistus. Galų gale, pasiekus tam tikrą amžių, joks bankas jau nesuteiks kredito, o draudikai neapdraus gyvybės.

Valdžia žino, kiek turime nekilnojamojo turto. Be to, jei žmogui, kol nesumokėjo baudos už viršytą greitį, būtų uždrausta sumokėti žemės mokestį, žmogui jau grėstų delspinigiai už laiku nesumokėtą žemės mokestį, o vėliau - gal net antstoliai.

Mokysimės iš Kinijos?

Aišku, čia kalbama apie prasižengusį, įstatymų nesilaikantį asmenį, kurį reikia nubausti. Tačiau Galimybių paso istorija parodė, kaip greitai pilietis gali tapti prasižengėliu. Tuomet tokiais buvo nenorintys skiepytis, rytoj gal tokiais bus apšaukti nenorintys tapti vegetarais.

Štai Kinijoje daugiau socialinių kreditų gauna tas pilietis, kuris dažniau lanko savo tėvus, pagarbiai elgiasi su kaimynais ir yra įsitraukęs į socialinę veiklą. Pvz., dalyvauja talkose, dainuoja, šoka saviveikloje ir t.t. Tokiam piliečiui lengviau gauti banko paskolą, trumpesnė eilė pas gydytojus ir t.t. Bet jei pilietis rūko neleistinoje vietoje, vedžioja šunį be pavadėlio, viešai kritikuoja valdžią, retai lanko savo tėvus ar nesutaria su kaimynais, toks pilietis negalės nemokamai lankytis sporto salėse, ilgiau lauks eilėje pas gydytoją, negalės skristi lėktuvu, važiuoti traukiniu ir t.t.

Tad socialinių kreditų sistema, viena vertus, veikia kaip visuomenės auklėjimo, drausminimo priemonė. O kita vertus - kaip žmonių laisvių suvaržymo ir diskriminavimo priemonė. Nes socialinių kreditų sistema suskirsto žmones į gerus ir blogus netgi tais atvejais, kai žmonės nepadarė jokio kriminalinio nusikaltimo. Toje pačioje šeimoje galėtų būti socialiai gera žmona, socialiai blogas vyras ir socialiai apygeris vaikas, nes vedžiojo be pavadėlio šuniuką.

Komentuoja publicistė, knygos „Drakono alsavimas. Honkongas, Kinija, Tibetas" bendraautorė Goda JUOCEVIČIŪTĖ:

Kinijoje tos socialinių kreditų sistemos nereikėtų įsivaizduoti kaip esant visiškai vientisą, viską apimančią ir galutinai įsitvirtinusią sistemą. Reikia suvokti, kad Kinijoje provincijos, tai yra atskiri regionai, miestai, megapoliai - juose gyvenimas ir tvarka iš dalies priklauso nuo vietos valdančiųjų, ne vien tik nuo centrinės valdžios. Yra miestų, kuriuose griežčiau ta sistema taikoma, o yra ir tokių, kuriose socialinių kreditų sistema veikia labai nedaug, yra labiau imitacinė.

Kas šiuo metu vyksta Kinijoje, aš nenorėčiau komentuoti, žinau tik, kad per kovidą buvo proga žmones sekti ir taikyti įvairiausias socialines baudas.

Mane tiesiog neramina pats principas, kad pas mus kažkokie dundukai, neturintys jokio supratimo apie socialinių kreditų sistemos esmę, šitą režimo ideologiją pradeda eksperimentuoti. Tai yra baisiausia. Tai jau yra pasikėsinimas į žmogaus teises. Galimybių pasas buvo labai mažiukas pabandymas, kuris neišdegė, o dabar toliau kažkas bandoma.

Tie, kam atrodo normalu tos socialinės bausmės, jie nesupranta, kad bet kada jie patys gali pakliūti į tokias pinkles, nes tai yra kaip žnyplių tinklas. Jos nėra nutaikytos tik į vieną konkretų atvejį už kažkokį nusižengimą, ar nusikaltimą. Priešingai nei normalioje teisinėje valstybėje, kur kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį ir už kiekvieną nusikaltimą ar nusižengimą yra skiriama konkreti bausmė, tai yra, viena poveikio priemonė, bet nieko daugiau.

O socialinės bausmės jau yra kaip tinklas, kuris neapsiriboja viena poveikio priemone. Tinklas gali apsupti žmogų iš visų pusių. Pastebime, jog pasaulyje atgyja diktatūriniai režimai, visiškai paminama demokratija, jos principai ir yra naujos galimybės kerotis naujiems diktatūriniams rėžimams. Nes atsiranda „geri" ir „blogi" piliečiai.

Tokios kategorijos panašios stalinmečio laikų skirstymui į „liaudies priešus" ir į „lojalius piliečius". Pati esmė, žmonių skirstymo, rūšiavimo dvasia yra ta pati. Tik skiriasi priemonės ir žmonių kontroliavimo galimybės.