1 nuotr.Žiūrim ir netikim: rytai jau šviesūs, o vakaro tenka laukti ilgėliau... Bet jau vasaris, kai diena kaskart šviesėja sprindžiais, kai saulė (jei tik ją pamatom) kyla gerokai anksčiau, nei per Kalėdas. Iš tokio aukščio ji šviečia ir šildo visai kitaip, ne „taupiai", o dosniai ir draugiškai.
Tokia saulė - vienas iš vasario ženklų Paskutinis kalendorinės žiemos mėnuo taip ir atrodo: jam būdinga saulė, juodi ir balti, pramaišiui danguje skriejantys debesys, sniegas ir pūga. Būtent, vasaris visada vadintas pūgų mėnesiu, pūgiumi.
Pabandykim įsivaizduoti, o kas gali - ir prisiminti, koks būdavęs vasaris: dar šaltas naktimis, žvarbus, bet šiltesnis dienomis, o saulėtu oru su permainingais debesimis - tai dangiškai baltais ir papurusiais, tai staiga juos šalin nustumiančiais juodais. Iš tokių tikrai gali laukti sniego, o kai randasi naujo, šviežio sniegelio, žiūrėk, ima suktis vėjas, nešti sniegą. Akimirka kita ir pradingsta per lauką numintas takas, pranyksta žvėrių pėdos.
Kartais vasario pūgos užtrunka. Tačiau dažniau jos pakyla, pasiaučia ir nurimsta. Štai žiūrėkite: šalin nuslinko juodi debesys, plykstelėjo saulė - dabar bus jos metas ir mūsų laimė, nes vasario saulelė jau kaitri, maloniai glostanti ir kutenanti, tirpinanti sniegą. Jaukioj užuovėjoj, ten kur spinduliai atsispindi nuo tamsių paviršių, temperatūra beregint pakyla ir iš plyšių išropoja musės. Taigi, net musės jaučia tokių akimirkų žavesį ir jėgą.
Nuo stogo kapsintys lašai sukuria ypatingą nuotaiką. Ir dar iš jų sukuriami varvekliai - vakarop lašai krinta vis rečiau, tirpsmo vanduo srūva jais ir lipdo vis naują ledokšnio sluoksnelį. Ryte pamatysim, kad varveklių žvakės baltuoja lyg žiemos dantys...
O dar po saulėtos popietės, kai net ir vėjuotam lauke buvo visai jauku ir šilta, naktį įvyksta netikėtas dalykas: nuo tvenkinių, ežerų pusės pasigirsta nežemiškų garsų aidas - tai šaudo, dunksi, cypauja sproginėjantis, trūkinėjantis ir skilinėjantis ledas. Niekada negirdėjusiam tokių garsų, jie gali atrodyti paslaptingai, lyg plaukiantys iš kosmoso.
Trumpiausiam metuose mėnesiui darbų niekas nesumažina. Taigi, nors dar žiemos metas, tačiau gamta be atvangos ruošiasi pavasario atgimimui, kuris bus ilgas, palaipsnis. Kol kas niekas negali pasakyti, kiek dar truks žiema (čia net barsukas yra bejėgis) ir kada skelbsime pavasarį. Tačiau ėjimas į pavasarį prasideda dabar, nes gyvybė ima krebždėti medžių kamienuose, po žieve, plyšiuose, pernykštėje žolėje ir dirvoje.
Be visų kitų vasario reikalų - ir mūsiškiai. Kas lesyklą kasdien prižiūri, kas inkilus kala, kas... negali būti, kad visi darbai būtų atlikti ir kas nors neturėtų ką veikti! Jau laikas žvalgyti vazonų, dirvožemio, rūšiuoti sėklas - turintiems šiltnamius, daigus auginti galima labai anksti. Kiti dar tik planuoja savo lauko darbus, o tie planai - labai dideli. Visi pamatė, kad stambieji ūkininkai, sugužėję į sostinę, net žodžiu neužsiminė apie gamtą ir jos saugojimą...
Nieko neveiksi, teks tą daryti kitiems, kas žemės keletą arų turi ar „net" tris hektarus. Ir tokiame plote galima pasodinti medžių, galima iškasti kūdrą, galima pasėti mažą žydinčios pievos plotelį ir, žinoma, saulėgrąžų lysvę - jų reikės vabzdžiams, o rudeniop - paukščiams. Kas ten žino, ar tokiame plote gamtos nebus daugiau, nei stambuolio rapsų ūkyje? Svarbu - dirbti ir tikėti gamta. Nes ji - tikra, ji natūrali.
