1 nuotr.Šių metų vasaris - ilgesnis, jam „pridurta" viena pereinamoji diena. Tačiau tai menkai ką keičia, vasaris turėtų pralėkti greitai, nes dienos šviesios, ilgėjančios, be to - mes turime ko laukti: pavasario. O vasaris, norim to ar ne, dar žiemos mėnuo.
Kada išvarysime žiemą? O gal ji pati išeis? Paklausėm ir lyg pasimetėm: taigi nėra ko varyti, nėra kam išeiti... Daug kur Lietuvoje nėra nei sniego, nei ledo... nėra žiemos. Rytų Lietuvoje, ypač miškuose - taip, dar žiemiška. Bet ką ten tas sniegas - tik pašalus jis braška po kojomis, lūžinėja, o atitirpęs yra minkštas „iki dugno" - taigi, eini ir smengi iki samanų. O po samanomis neįšalusi žemė.
Vasaris - žiemos ir pūgų mėnuo. Gamta pasilieka teisę žiemą sugrąžinti bet kada - dabar, vasarį, ir dar visą kovą. O mes, žinoma, darysime savaip - ateinantį antradienį, per Užgavėnes, varysim „iš kiemo" žiemą, valgysime daug ir riebiai, labiausiai blynus, o po to pradėsime laukti Velykų. Užgavėnių tradicijos visada būdavę daug gilesnės, nei mes įsivaizduojame, jose daugiau šventumo.
Šiandien daugeliui svarbi tik viena Užgavėnių pusė, kuri buvo priimtina net sovietmečio prievaizdams: persirengėliai ir morės supleškinimas. Gali būti, kad tikrosios šios dienos esmės niekas neieško, o žvalgosi blynų, riebaus kepsnio. Ne taip seniai vaikai dar mėgdavo pabūti lalauninkais, persirengti ir eidavo per namus pasveikinti ir, žinoma, gauti dovanų.
Varyti žiemą reikia, taip mums liepia mūsų papročiai. O iš tikro žiema neprašyta atėjo ir nevaroma išeis. Kokią ją prisiminsime? Pernai gegužės gale susitikime su vaikais jų paklausiau: ar šiemet buvo žiema, ar buvo sniego? Apie pusė vaikų žinojo, kad žiema lyg tai turėjo būti. O štai dėl sniego nuomonės išsiskyrė. Sakyčiau, yra būdas tokiai užmarščiai gydyti - tiesiog, su vaikais išbėgti ant kalniuko su rogėmis, slidėmis, snieglentėmis, pavažinėjus ir pašėlus nulipdyti nors keletą sniego žmonių ir žmogelių.
Gamtoje nebūna švenčių. Nemanykite, kad nuo to gyvenimas ten yra labiau pilkas, kad visi jų pasiilgsta. Ne, ten kiekviena diena yra savotiška gyvenimo ir gyvybės šventė, kurios niekas nešvenčia, o ją gyvena. Daugelio gyvų padarų gyvenimo trukmė yra neilga, todėl viena diena daug ką reiškia. Beje, ar žinote, kad ilgiausiai gyvena tie, kas žiemoja, kas nuo rudens išgyvena (arba išbūna) iki pavasario.
Tikriausiai dar nepamiršote, kaip atrodo dieną skraidantis drugys citrinukas? Jis didelis ir gražiai geltonas. Labai anksti pavasarį, vos tik švystelėjus saulutei, juos pamatome skraidančius po girią. Taip skraido suaugę peržiemoję drugiai - jie išsirito pernai rugpjūtį ar rugsėjį, spalio gale pasislėpė ant žemės tarp lapų, o vasario gale ar kovą pabudo.
Jie skraidys iki gegužės - išeitų, šie drugiai suaugę gyvena 8-9 mėnesius, kai paprastai gamtoje suaugėlio drugio gyvenimas ne ilgesnis kaip vienas mėnuo. Jei reikia daugiau pavyzdžių - prašau: taip pat ilgai, daugiau kaip pusę metų gyvena žiemojančios medunešės bitės darbininkės - be kita ko, jos gyvena aktyviai, dūgzdamos ir šildydamos avilį. Vasarą šios bitutės neišgyvena nė mėnesio - pavargsta, sudyla nesibaigiančiuose darbuose. Tik jų motinos gyvena bent penketą metų.
Nežinau, ką darysite per Užgavėnes. Tačiau gali būti, kad žiemos išvaryti dar nepavyks... pažiūrėkite ir spręskite patys, kaip yra geriau.
