Kam priklausys Lietuvos sostinė Vilnius?

Kol mūsų valdžia užsiėmusi Stambulo konvencijos ratifikavimo ir kitų LGBT problemų sprendimu, pasaulyje vyksta procesai, galintys keisti tarpusavio įtakos zonas ir net valstybių sienas. Jei koks nors pilietis, nelabai išmanantis istoriją ir geografiją, žiūrėtų per Lenkijos televiziją „kresų" laidas, net neabejotų, kad Vilnius priklauso Lenkijai. Baltarusija taip pat Vilnių laiko savo istorine sostine, kurią ruošiasi susigrąžinti.

Apie tai, kas vyksta ir kodėl nei Vilniaus, nei visos Lietuvos valdžia nesistengia sostinėje įtvirtinti tautinės tapatybės, prie „Respublikos" apskritojo stalo diskutavo istorikas Tomas Baranauskas, filosofas Vytautas Rubavičius ir ekonomistas, buvęs diplomatas, socialinių mokslų daktaras Vytautas Naudužas. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas Jakavonis.

G.JAKAVONIS: Daugelį metų stebiu įvairius pranešimus, pasisakymus, kad baltarusiai įsivaizduoja, jog kai kurie Lietuvos didieji kunigaikščiai yra jų, net ir Vilnius turėtų priklausyti jiems. Gerbiamas, Tomai, kaip čia yra istoriškai?

T.BARANAUSKAS: Baltarusiai mano, kad Lietuvos didžioji kunigaikštystė (LDK) yra jų valstybė, o visi Vytautai, Gediminai, Mindaugai buvo baltarusiai. Juk niekam ne paslaptis, kad LDK sostinė buvo Vilnius. Baltarusiai įsivaizduoja, kad Vilnius yra ir senoji Baltarusijos sostinė. Kodėl tada jie neturi Vilniaus dabartinės Baltarusijos sudėtyje? Esą lietuviai užgrobė Vilnių, bet tai yra didelė neteisybė ir reikia jį sugrąžinti. Jeigu žmogus tiki, kad Mindaugas, Gediminas ir Algirdas buvo baltarusiai, tai jiems dabartinė situacija yra labai neteisinga.

G.JAKAVONIS: Nuo pat mažens domėjausi Lietuvos istorija, skaitydavau Adolfo Šapokos „Lietuvos istoriją" ir viskas man būdavo aišku. Pokario Lietuvoje užaugo karta, kuri didžiavosi, kad yra lietuviai, tačiau šiuolaikiniuose istorijos vadovėliuose istorija interpretuojama kiek kitaip.

Pavyzdžiui, Leonidas Brežnevas paminėtas 5 kartus, o LDK kunigaikštis Vytautas - tik 1 kartą. Savo paminklų nestatome, Vyčio paminklą irgi atmetame, o baltarusiai viską perima. Pyktis ima ne ant baltarusių, bet ant savo tautiečių, kad bijome statyti paminklus savo kunigaikščiams. Kodėl taip yra?

V.RUBAVIČIUS: Vyksta daug įvairių ir grėsmingų dalykų. Mūsų Vilniaus ir visos valstybės valdžia yra pasitvirtinusi strategiją „Lietuva 2050", kur nei valstybės, nei tautos nebelieka, o Vilnių laiko išskirtiniu, pavyzdiniu multikultūriniu miestu, kuriame visiems piliečiams, nesvarbu iš kur jie atkeliautų, čia būtų gera gyventi. Vilnius bus mažiau lietuviškas, o labiau lenkiškas, žydiškas ir pan. Lietuvybės tvirtinimo ženklų ir vietų bei pačios politikos čia neturi būti, nes dvelkia nacionalizmu ir romantinėmis atgyvenomis.

Tas pats pasakytina ir apie lietuvių kalbą. Mes čia tarsi turėtume ne bijoti, o džiaugtis, kad baltarusiai sustiprins mūsų multikultūriškumą. Tai yra graudi ironija, mes esame praradę daug tautinės savimonės ir nesuvokiame savęs kaip valstybinės tautos.

Kas yra litvinizmas? Tai yra tautinio Baltarusijos tapatumo tam tikra apraiška, kuri gali būti pasitelkiama politikų ar valdžios institucijų. Kas yra LDK? Labai paprasta - tai lietuviai, baltarusiai, lenkai ir ukrainiečiai. Istorinis, kultūrinis paveldas, kuris ribojamas tam tikromis kartografinėmis sienomis, nėra duotybė. Paveldas yra visuomet gyvas ir aktualizuojamas istorinėje atmintyje ir jis visuomet naudojamas tautiniams bei kultūriniams tapatumams tvirtinti.

Tuo paveldu besiremiančios istorijos yra ganėtinai skirtingos, turime lietuvišką LDK istoriją, turim ir lenkišką, baltarusišką, kurią ir toliau turėsime, nes tai yra didelė tauta, turėsim ir ukrainietišką. Dalis baltarusių save laiko ne „maskoviškais" slavais, o suslavėjusiais baltais, kitaip tariant, jotvingių kilmės. Todėl jie yra įsitikinę, kad visi didieji kunigaikščiai yra jų tautos kunigaikščiai.

V.NAUDUŽAS: Pasiremsiu Senekos žodžiais, kad nėra nieko praktiškesnio už gerą teoriją. Kas yra litvinizmas? Tai pseudoteorija, kuri mėgina įtvirtinti, kad litvinizmas yra baltarusių paveldas ir jų kultūra. Deja, su tokiu požiūriu man teko susidurti ir praktiškai, kai teko kalbėti su aukšto rango diplomatais, ambasadoriais, viceministrais, kurie teigė, jog yra padaryti tyrimai ir genetiniame fonde. Neva pagal tuos tyrimus galima patvirtinti, kad baltarusiai yra suslavėję baltai. Genetiniame lygmenyje buvo parodyta, jog artimiausi baltarusių kaimynai yra ne rusai, o būtent lietuviai.

Deja, bet mes nesugebėjome sureguliuoti migracijos. Kai dirbau su prezidentu Algirdu Mykolu Brazausku, jis siūlė pabandyti įsivaizduoti, kas būtų, jeigu pas mus suplūstų 100 tūkst. baltarusių. Dabar mes turime 200 tūkst., čia gyvena baltarusiai, ukrainiečiai, rusai ir tai akivaizdžiai prieštarauja tautinei valstybei.

T.BARANAUSKAS: Kai dabar privažiavo tiek daug baltarusių, tai plačioji Lietuvos visuomenė pastebėjo, ką baltarusiai galvoja apie Lietuvą, jos istoriją, apie Vilnių ir jo priklausomybę. Baltarusiai atvažiavo į Vilnių ir atsinešė savo visuomet turėtą ideologiją. Visgi litvinizmas visuomet buvo propaguojamas opozicijos, kurį perėmė Aleksandras Lukašenka. Jis prieš keletą metų išsakė pagrindines tezes, kad LDK buvo Baltarusijos valstybė.

Chaosas didėja visame pasaulyje, tačiau jeigu kaimynystėje ryškėja teritorinės pretenzijos, negalime į tai nekreipti dėmesio. Nuo ko viskas prasidėjo Ukrainoje? Juk ilgą laiką Rusijoje buvo kalbama, kad Ukraina yra Rusijos dalis. Galiausiai šios kalbos materializavosi atvira agresija. Net ir Biblijoje parašyta: „Pradžioje buvo žodis".

Kartais galvojame, kad litvinizmas yra baltarusių noras įsitvirtinti LDK istorijoje ir mums reikia ja dalintis, tačiau litvinizmas nėra dalijimasis, tai bandymas įrodyti, kad visa tai, kas yra lietuvių, kas yra lietuviška - viskas yra jų. Kitaip tariant, kur šaltiniuose surandame kalbą apie lietuvius, litvinus, Lietuvą, visur ten baltarusiai mato tik Baltarusijos ir baltarusių paminėjimą. Mums jie atiduoda Žemaitiją, kuri turėjo autonomiją.

G.JAKAVONIS: Išklausius jūsų pasisakymus, man kyla mintis, kad jeigu vyktų karas dėl Vilniaus, tai Lietuva jame net nedalyvautų, paliktų kovoti Lenkiją su Baltarusija.

V.RUBAVIČIUS: Atrodytų ironiška, tačiau teisybės yra šiuose žodžiuose. Nepamirškime, kad mes įteisiname ir lietuvių-lenkų dvikalbystę. Argi tai nėra lietuvybės menkinimas?

V.NAUDUŽAS: Pažvelkime į praktinę pusę. Kas yra valstybės valdymas? Tai yra integralus procesas, įtraukiantis į save kontrolę, biudžeto pajamas, jų paskirstymą bei migracijos procesus. Šiai dienai yra išties grėsminga situacija, nes buvo įleista daug kaimyninės šalies piliečių, kurie neva bėga nuo A.Lukašenkos, tačiau Naujuosius metus važiuoja švęsti į Baltarusiją. Vadinasi, tai yra ne politiniai bėgliai, o ekonominiai. Valdžios veiksmai turėtų būti kategoriškesni. Vilniuje lietuvių kalba jau tampa retenybe, mes patys sau kenkiame.

T.BARANAUSKAS: Mūsų užsienio politika viena vertus yra juokinga, kita vertus - pavojinga pačiai Lietuvai, kuri daro politinius ir ekonominius nuostolius. Pasaulis darosi vis mažiau kontroliuojamas.

V.RUBAVIČIUS: Migracijos srautų kontrolė yra labai sudėtingas procesas dėl ideologinių dalykų. Juk Europos Sąjungoje vakariečiai laikosi ideologijos, kad žmonių maišymasis yra didžiausias gėris. Prisiminkime, kaip buvo sunku statyti tvoras prieš nelegalius migrantus, nes Europos pozicija yra „Europa be sienų". Mūsų politikai bijo priimti įstatymus, kurie tvarkytų migracijos srautus, nes jeigu tu saugai savo tautos tapatybę ir nenori priimti visų migrantų, vadinasi tu esi nacionalistas ir skleidi nacionalistinę politiką. Tuomet susilauki atitinkamų sankcijų.

V.NAUDUŽAS: Atkreipkite dėmesį į Prancūziją. Ar matėte ten nors vieną marokiečių ar baltarusių mokyklą? Ne, nes ten negalima. Prancūzai net nepripažįsta mokyklų baigimo diplomų kitomis kalbomis. Yra tik viena nacionalinė kalba, kuria naudojasi visos institucijos. Lygiai tas pats yra Vokietijoje, Ispanijoje, Portugalijoje ir t.t. Kaip yra pas mus? Mes turime daugybę rusų, lenkų mokyklų. Taip negali būti.