Karas įsiplieskia ir nuo mažų žarijų

- Rusijai dar šešerius metus vadovaus Vladimiras Putinas. Ką tai reiškia likusiam pasauliui?

- Pirmiausia - dar didesnį Rusijos visuomenės susitelkimą. Amerikos politologas Džonas Miaršaimeris dar 2015 m. sakė, kad Vakarų kišimasis į Ukrainos konfliktą buvo klaida. Dabar jo išsakomas mintis išgirsta vis daugiau blaiviai mąstančio pasaulio.

Realiai treti metai vyksta 50-ies Vakarų valstybių karas prieš Rusiją bei ją palaikančią Baltarusiją, ir šis konfliktas veikia kaip vienijantis veiksnys.

Sakyčiau, galima vesti paralelę su Lietuva ir 1991 m. sausio įvykiais. Jau tuomet dalyvavau politinėje veikloje, greitai suvokiau, kas toks yra Vytautas Landsbergis ir su siaubu galvojau, jog reikės telktis aplink valdžią uzurpavusį Aukščiausiosios Tarybos pirmininką. Bet mes tuomet neturėjome pasirinkimo, nes jaunai Lietuvos valstybei grėsė pavojus, tačiau reikia suprasti, kad žmonės telkėsi ne tiek dėl V.Landsbergio, kiek dėl pačios Lietuvos.

Analogiški procesai šiuo metu vyksta Rusijoje, kur karas kaip niekada sustiprino V.Putino pozicijas. Dar iki rinkimų rimti sociologai ir sociologinės apklausos prognozavo, kad rinkėjų aktyvumas bus didelis, o pergalę juose švęs V.Putinas.

Kažkas gerai pastebėjo, kad kol V.Putinas buvo pirmojo Sankt Peterburgo gubernatoriaus Anatolijaus Sobčiako komandos narys, jis buvo liberalus, provakarietiškai nusiteikęs asmuo. Apskritai Rusija dar nuo Petro I-ojo laikų vystėsi veikiama Vakarų kultūros. Dažnas rusas yra girdėjęs apie Viktorą Hugo, Onorė de Balzaką, Volfgangą Amadėjų Mocartą, ar net skaitęs ir klausęsis jų kūrybos, tačiau abejoju, kad jie ką nors žino apie kinų ar indų kompozitorius.

Tačiau šiandieninė situacija Putiną pavertė nacionalistu ir kovotoju su Vakarais. Kova gimdo tokius asmenybinius pokyčius bei veikia gilesnius procesus, todėl rinkimų rezultatai Rusijoje yra būtent tokie ir jie geriausiai atspindi šiandieninės visuomenės nuotaikas. Juolab kad niekas nepateikė kokių nors galimų rinkimų klastojimų įrodymų.

Beje, nesena apklausa parodė, kad 20 proc. kaimyninės šalies gyventojų pasisako prieš karą, kas įrodo esant nuomonių skirtumus, tačiau dauguma visgi telkiasi aplink vadą. O tai yra tiesiogiai susiję su konfliktu, nes jeigu nebūtų karo, manau, V.Putino pergalė nebūtų tokia ryški. Dabar jo pozicija faktiškai nepajudinama, nebent padarytų kokią nors labai rimtą klaidą, žvelgiant iš Rusijos žmonių pozicijos.

Kalbant apie BRICS atsiradimą, tai yra globalinių tektoninių pokyčių išraiška. BRICS yra kaip atsakas Vakarams ir JAV doleriui, kaip pokyčių energetikos rinkoje išdava. Tokie pokyčiai vyksta ir vyks toliau.

Harvardo universiteto profesorius Samuelis Hantingtonas dar praėjusiame amžiuje išleido į pasaulį knygą pavadinimu „Civilizacijų susidūrimas", kurios pagrindinė mintis buvo ta, kad Vakarai - prieš visus kitus (rusus, kinus ir t.t). Šiandien faktiškai tai vyksta, o BRICS yra geriausia to išraiška. Galbūt Indija yra kiek nuosaikesnė, bet kitos šalys Vakarų kratosi.

Tas aiškiai matosi ir Lotynų Amerikoje, kurios gyventojai nemėgsta gringų, bet palankiai žiūri į Europą bei į tą pačią Rusiją. Faktiškai visas šis žemynas, įskaitant Braziliją ir Kolumbiją, yra jeigu ne raudonas, tai rožinis, nes daugeliui šalių vadovauja kairieji politikai. Išimtį šiuo metu sudaro tik Argentina, kurios naujasis prezidentas nusprendė eiti kitu keliu, tačiau jo sukelta „revoliucija" netrukus gali pradėti „ryti savo vaikus", nes ji vykdoma per daug radikaliomis priemonėmis.

Vis ryškesnės antivakarietiškos nuotaikos ir Afrikos šalyse, kur prasideda kova su neokolonializmu. Formaliai valstybės yra nepriklausomos, tačiau jų išteklius negailestingai eksploatuoja Vakarų korporacijos, kas vietiniams ima nebepatikti. Kol nebuvo BRICS, Afrikos lyderiai bijojo reikštis, tačiau dabar turime PAR ieškinį Izraeliui, kuris Vakarų civilizacijoje buvo neliečiamas.

Nigerio vadovas po neseniai įvykdyto perversmo viešai pareiškė, kad jam buvo pasiūlytas 100 mln. JAV dolerių kyšis, bet jis pasakė, kad jo nenupirks.

O kur dar Jemeno hučiai, kurie trikdo Vakarų šalių laivybą ypač svarbiame regione? Prieš dešimt metų nė viena maištininkų grupelė nebūtų galėjusi pagalvoti apie tokius dalykus.

Šiandieninė situacija labai menkina minkštąją Vakarų civilizacijos, kuriai ir mes priklausome, galią. Menkina autoritetą. Prieš 15-20 metų į Vakarus buvo žiūrima kaip į sektiną pavyzdį. Dabar, įsikūrus BRICS, globalūs Pietūs drąsėja, tik nemanau, kad jie jau pasiekė drąsos piką. Procesai dar priešakyje. O juos skatins tokie veiksniai, kaip, tarkim, bendros Kinijos, Rusijos ir Irano laivynų pratybos šiaurinėje Indijos vandenyno dalyje. Taip siunčiamas signalas JAV laivynui, kuris ilgą laiką buvo stipriausias ir kontroliavo pagrindinius jūrinius kelius.

- V.Putino perrinkimas kaip nors atsispindės kare prieš Ukrainą?

- Manau, taip. V.Putinas jaučiasi gavęs mandatą. Beje, spėčiau, kad jeigu šiandieninėje situacijoje V.Putiną būtų pakeitęs koks nors kitas vadas, jis greičiausiai būtų žymiai karingesnis. Šiandien Rusijos kolektyvinė dvasia yra karinga ir provokuoti ją būtų kvaila.

Pastebiu, kad daugelis rusų, kritiškai vertinusių V.Putino strategiją, šiandien neoficialiai, per savo „YouTube" ar „Telegram" kanalus reikalauja ryžtingesnių ir greitesnių veiksmų: „Jėgų turime, tai ko mes laukiame?"

Sakyčiau, V.Putinas vykdo gerai apsvarstytą sisteminio sekinimo karą, nukreiptą ne tik prieš Ukrainą, bet ir prieš Vakarus. Sekina Vakarų karinius, ekonominius bei dvasinius išteklius ir tai jau duoda rezultatų. Parama Ukrainai konflikto pradžioje buvo milžiniška, o dabar ji labai sumažėjusi. 62 proc. vokiečių pasisako prieš raketų „Taurus" siuntimą į Ukrainą, prieš karių siuntimą pasisako 72 proc. Prieš pusantrų metų skaičiai būtų kiti.

Putinas veikia lėtai, rusai padarė klaidų, turėjo praradimų, lengvos pergalės nepasiekė, bet dabar jie persigrupavo ir juda į priekį, pamažėl stumdami ukrainiečius iš jų atsikovotų pozicijų.

- Pastaruoju metu apie susijungimą su Rusija prabilo Padniestrė ir Pietų Osetija. Turėsime naujų „karštųjų taškų"?

- Bijau, kad jų gali būti ir daugiau. Mūsų „karžygiai" sudarė teisines sąlygas siųsti Lietuvos karius į Ukrainą, todėl mes esame potencialus „karštasis taškas". Juo taps ir Lenkija, jeigu jos daliniai patrauks link Lvovo. Kažkas ir Prancūzijos prezidentui Emanueliui Makronui liepė kalbėti apie karių permetimą į Ukrainą. Nemanau, kad tai - suverenus prancūzų sprendimas, todėl labai džiaugiuosi, kad Vokietijos kancleris Olafas Šolcas yra prieš.

Bet labiausiai šiandien žaižaruojanti yra Moldova su Padniestre ir gagaūzais. Pastarieji neseniai buvo Maskvoje, juos ten priėmė ir tarėsi dėl galimos pagalbos. Moldavai nori jungtis su rumunais, Padniestrė ir Gagaūzija siekia išlaikyti gerus santykius su Rusija. Jeigu Padniestrėje prasidės provokacijos, Rusija privalės siųsti į ją savo karius, nes regione gyvena apie 200 tūkst. jos piliečių. Ši moldaviška „žarija" gali tapti labai dideliu laužu.

Kalbant apie situaciją Kaukaze, reikia pasakyti, jog nei Sakartvelas, nei turkai neprisijungė prie antirusiškų sankcijų. Rusai netgi slėpėsi Sakartvele nuo mobilizacijos, kas rodo, kad šiandieninis Tbilisis yra nuosaikesnis, tačiau jam vis tiek „skauda" dėl Osetijos ir Abhazijos. Tiesa, už tai kartvelai turi dėkoti Zviadui Gamsachurdijai, kuris pasakė, kad nėra nei abhazų, nei osetinų. Radikalusis šovinizmas yra blogai, nes jis sukelia neigiamas pasekmes, o pastarosios šiandien kartvelams neleidžia normalizuoti santykių su irgi krikščioniška Rusija.

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad Rusijos pozicijos regione silpnėja, nes dėl Karabacho praradimo ją kaltinantys armėnai sukasi į Vakarus. Tik nemanau, kad armėnams labai seksis šakotis - Prancūzija toli ir jiems tikrai negalės rimtai padėti, o potencialiu sąjungininku kovoje su Azerbaidžanu ir Turkija lieka tik islamiškasis Iranas. Jam nesinori Turkijos įsigalėjimo, tačiau Irane azerų gyvena tiek pat, kiek gimtinėje, todėl abejotina, kad jis ryžtųsi dėl armėnų veltis į atvirą konfliktą.

- Kiek rimtai reikia vertinti rusų politikų priekaištus Baltijos šalims?

- Turiu nuliūdinti karinguosius - jie į mus nekreipia dėmesio. Beveik. Suklūsta tik tada, kai, tarkim, imame grasinti Kaliningrado blokada. Lietuvai būtų naudinga vengrų premjero Viktoro Orbano ar slovakų premjero Roberto Fico pozicijos. Jie yra mūsų natūralūs sąjungininkai ES ir NATO. Reikia dairytis į šiuos vyrus ir ieškoti savo krašte lyderių, kurie būtų panašūs į juos: vadovautųsi nacionaliniais interesais ir suprastų, kad aktyvus tiesioginis dalyvavimas kare gali valstybei reikšti pražūtį.

Kol Lenkijos premjeru buvo Jaroslavas Kačynskis, Vyriausybė vykdė patriotinę, nors gal kiek per daug antirusišką politiką. Dabartinis premjeras Donaldas Tuskas yra liberalus, bet jis kitoks liberalas negu olandas ar vokietis, nes irgi yra patriotas. O visos trys Baltijos „sesės" sėkmingai pasidavė globalistų ir globalių korporacijų įtakai. Be to, skirtingai nuo lenkų, mes neturime politinio elito, o tik giluminės valstybės interesus ginančią nomenklatūrą.

Rusai oficialiai pretenzijų nereiškia, tačiau mūsų nomenklatūra, tarkim, tokiais veiksmais, kaip Kaliningrado blokada ar ketininimu siųsti karinį kontingentą į Ukrainą, provokuoja konfliktą. Tai kvaila, nes yra dar mano laikais sudaryta, puikiai veikianti tranzito sutartis. Ir iki šiol nebuvo nei jos pažeidimų, nei buvo sulaukta priešiškų Rusijos veiksmų.

Taip pat, nepaisant visų kalbų, iš Baltarusijos, bet per tarpininkus, gauname elektros energiją, nors apsimetame, kad jos neperkame. Jeigu į kūdrą vanduo subėga iš skirtingų šaltinių, o tu jį semi, niekada neatskirsi, iš kur atbėgo tas vanduo, kurį dabar naudoji.

Dar būtų įdomu sužinoti, kiek šiandien mes gauname rusiškų dujų ir naftos. Įtariu, kad, nepaisant visų kalbų, dalis vis dar gali būti per tų pačių tarpininkų rankas pereinantys rusiški energetiniai ištekliai, todėl, sakyčiau, reikia vertinti ne atskirų radikalų pareiškimus, o realią situaciją.

- Kokius, matant ankstesnį V.Putino vadovavimo laikotarpį, prognozuotumėte artimiausius metus?

- Jeigu mūsų nomenklatūra ir jos atstovaujama giluminė valstybė, kuri tikrai nėra orientuota į nacionalinius interesus, neįtrauks į karą, padėtis normalizuosis. Karas Ukrainoje anksčiau ar vėliau pasibaigs ir, kai įsivyraus taika, pažvelgę į žemėlapį išvysime, kad gretimais yra tos pačios šalys, tie patys kaimynai - lenkai, rusai, baltarusiai, latviai.

Dabar akys aptemusios, todėl žemėlapio nematome. Pažvelgę į situaciją, prablaivėję nuo karo isterijos, gautume galimybę gyventi ne karo, o taikos paradigmoje. Taika yra sąlygos kurti, didinti turtą, auginti vaikus, tiesti kelius.

Gal kažkada ir valdžią gerą turėsime, bet tik kai pasitrauks senoji nomenklatūra, todėl dar vieną jos kadenciją reikės iškentėti, nes nemaža dalis tautos vis dar miega. Žmonės dar tikisi, kad kažkas už juos padarys tai, ką jie turi padaryti patys: tarkime, paremti parašu kandidatus į prezidentus, kurie kalba apie taiką.