Kiek dar esame atsparūs svetimų ideologijų invazijai?

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo kunigas, bioetikos mokslų daktaras Andrius NARBEKOVAS, Etninės kultūros globos tarybos ekspertas Jonas VAIŠKŪNAS, filosofas Krescencijus STOŠKUS bei rašytojas, buvęs Seimo narys Vytautas ČEPAS. Pokalbį vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS. Kas, jūsų manymu, vyksta Lietuvoje, kad mūsų tautiškoje valstybėje atsisakoma tokių, visą laiką vertintų ir puoselėtų bendruomeniškų vertybių, kaip atjauta, meilė, pagalba, bendruomeniškumas, o jas keičia vadinamosios „žmogaus teisės", kurios suprantamos kaip laisvas narkotikų vartojimas, genderizmo ideologijos propagavimas, neribota laisvės samprata atskiroms socialinėms grupėms be jokios moralės ir atsakomybės?

A.NARBEKOVAS: Gyvename Advento, kuomet iš tikrųjų laukiame ne Kalėdų šventės, bet antrojo Jėzaus atėjimo, pabaigoje. Tikrai Jėzus neklaus, ar mes mokame poterius, bet žiūrės, kiek mumyse išliko žmogiškumo. Tik žmogus yra moralinė būtybė, nes tik žmogus yra sukurtas protingas ir laisvas. Moralė arba etika yra ne kas kita, kaip žmogiškojo gyvenimo menas, menas gyventi kaip dera žmogui, menas tinkamai naudotis savo laisve.

Apskritai, gamta, kuri paklūsta savo dėsniams, teigiamai atsiliepia į tai, kas jai tinka, ir neigiamai - į tai, kas jai netinka. Panašiai, nors žmonių nuomonės apie gėrį ir blogį skiriasi, žmogaus gėris ir blogis vis dėlto nepriklauso nuo žmonių nuomonių, jie nenustatomi apklausos duomenimis. Ir gėris, ir blogis yra kažkas objektyvaus, kas tikrai žmogų tobulina arba jam kenkia.

Yra toks gyvenimo būdas arba elgesys, kuris atitinka žmogaus orumą ir normalų, visapusišką žmogaus vystymąsi ir jį vadiname žmogaus gerove arba gėriu. Yra ir priešingas gyvenimo būdas arba būdai, besipriešinantys žmogaus gerovei bei pažeidžiantys jo orumą. Taigi, dorovė yra objektyvi ir reikalinga žmogaus vystymuisi. Jos dėsniai, apimantys prigimtinį įstatymą, yra tarytum „moralinė žmogaus instrukcija", kuria vadovaudamasis jis tobulėja ir kurios nepaisydamas degraduoja.

Pirmoji ir pagrindinė žmogaus teisė, kuri yra svarbesnė už visas kitas, yra teisė išgirsti tiesą. O mes, kaip visuomenė, esame pratinami blogį priimti kaip gėrį: laisvą narkotikų naudojimą, iškreiptą suvokimą apie lytiškumą ir šeimą, paauglių palaidumą, abortus, skyrybas ir net žmogžudystes. Esame pratinami prie netinkamo finansų valdymo tiek pilietiniu, tiek asmeniniu lygmeniu. Mes jau susitaikėme su politine korupcija.

Atmetėme asmeninę ir socialinę atsakomybę ir išmokome dėl savo problemų bei nesėkmių kaltinti ką nors kitą. Trumpai tariant, tariamų „žmogaus teisių" vardu mes verčiami pasiduoti atsisakant savo orumo, atsisakant vertybių, aukojant savo ateitį. Mus verčia iškeisti dieviškąjį paveikslą į stabus, lenkiantis savanaudiškumui ir amoralumui. Svarbu, kad aš daryčiau, ką noriu, kada noriu, kam noriu, nepaisydamas, kam tai gali pakenkti. Tai yra sergančios visuomenės požymiai.

K.STOŠKUS: Čia keliamas klausimo aktualumas yra keleriopas. Pirma, beveik 30 metų oficialioji politika ir žiniasklaida pratino mus gyventi globalistiškai ir postmoderniškai. Globalizmas čia reiškė gyvenimo būdą be pareigų ir atsakomybės savo tautai, kraštui ir kultūrai, o postmodernizmas - nihilizmą, arba gyvenimą po „Dievo mirties".

Antra. Išstūmus dvasinius tikėjimus iš viešo gyvenimo, jų vietoje atsirado religijos be Dievo, teisingiau sakant, savotiškos religingumo imitacijos: politinių lyderių kultas, buitinių daiktų (mašinų, prekių, valgių, gėrimų, narkotikų, pinigų ir pan.) bei atitinkamų pramoginių užsiėmimų (žaidimų, valgymo, gėrimo, pirkimo, sekso ir kt.) kultas ir tuos kultus atitinkančios pasaulinės kalendorinės (šokolado, alaus, garstyčių, cepelinų, grilio, apatinių drabužių, dviračio ir t.t.) pseudošventės.

Trečia. Kaip visiems žinoma, artėjimą prie Dievo geriausiai simbolizuoja niekad nesibaigiantis kopimas aukštyn šv. Jokūbo kopėčiomis. Daugumai žmonių Dievas yra atrama bet kokiam dvasiniam augimui, t. y. kelionei į aukščiausių vertybių (idealų) pasaulį. Kai įsitvirtino daiktų kultas, viskas apsivertė aukštyn kojomis - prasidėjo nesustabdomas leidimasis ir smukdymas žemyn. Daiktų pasaulyje idealai sunyksta, o pats žmogus sudaiktėja, nuvertėja, suniekėja.

Ketvirta. Pati turtingiausia ir galingiausia civilizacija žmonijos istorijoje įsipainiojo į tris pačias pavojingiausias viena po kitos iškilusias didžiules krizes - ekologinę, pandeminę ir karinę. Nežinodama, kaip sustabdyti šiuos procesus, didžioji žmonijos dalis puola į neviltį. Tačiau žmonių interesai yra taip susipriešinę, o sveikas protas tiek išbalansuotas, kad iki šiol niekas nežino, kaip užtikrinti žmonijos išlikimą.

Penkta. Artėja katalikams šventos Kalėdos, o su jomis skolų grąžinimo, apsikeitimo dovanomis, bet svarbiausia - dvasinio apsivalymo metas. Tačiau kaip maži vaikai mes svajojame tik apie saldumynus ir visais būdais išsisukinėjame nuo pačių svarbiausių pareigų atlikimo.

J.VAIŠKŪNAS: Jūsų išvardintos vertybės, prie kurių pridėčiau dar sąžinę, kūrė ir nuolat palaikė žmogų kaip kosminės darnos dvasinę būtybę, besistiebiančią virš žemiškosios būties į dvasinį šviesos dangų. Šiuolaikinei globalizuojančiai politekonominei santvarkai toks žmogus neparankus, nereikalingas, net pavojingas.

Iš kartos į kartą perduodamos prigimtinės vertybės, palaikančios tautinės kultūros dvasingumo pagrindą, suvokiamos kaip rimta kliūtis laisvam kapitalo tekėjimui ir robotizuotos visuomenės kūrimui. Globaliajam vartotojiškumo pragarui reikalingas bedvasis belytis vartotojas - robotas, jo sudievėjusių gyvendavių nurodymų vykdymo įrankis.

V.ČEPAS: Jei vertybes suprantame kaip tam tikras moralines nuostatas, kurių prisilaikydami gyvename, tai problemų nekyla. Nesusipratimai prasideda, kai tų nuostatų nesilaikoma, arba tradicinėms vertybėms susidūrus su naujomis, iš kitur atkeliavusiomis, arba vietoje sugalvotomis.

Sovietmečiu vertybės buvo nuleidžiamos „iš viršaus". Tautų brolystę reikėjo suprasti kaip privalomą klupėjimą ant kelių prieš didžiąją rusų tautą, okupaciją vadinti išvadavimu ir visaip už tai dėkoti, o aukščiausia meilės išraiškos forma buvo meilė komunistų partijai. Turėjome baisią patirtį, atrodo, galėjome pasimokyti, padaryti namų darbus. Iš pradžių taip ir buvo: nepriklausoma spauda, žodžio, įsitikinimų laisvė, Konstitucijos viršenybė, pagarba valstybės simboliams, valstybės vadovui. Kas iš viso to liko? Ar galime kalbėti apie laisvą spaudą, kai beveik visa ji nulenkusį galvą stovi prie valdžios durų, kai žmonės skirstomi į „teisingus" pagal tai, kokį laikraštį jie skaito.

Ar galime rimtai kalbėti apie kažkokią sąžinės laisvę, kai viešai pademonstravusieji savo įsitikinimus, kurie neatitinka valdžios linijos, nedelsiant sutrypiami „dvaro" žurnalistų, netenka darbo arba net uždaromi psichiatrinėje ligoninėje? O kiek dėl savo pažiūrų yra netekusių darbo valstybinėse įstaigose, išprašytų iš valstybinės tarnybos, sunku ir suskaičiuoti!

Konstitucija! Kaip atsitiko, kad į pagrindinį mūsų valstybės įstatymą pradėta valytis kojas? Nėra Referendumo įstatymo, drastiškai niekinama valstybinė kalba, atakuojamas šeimos institutas, atgaline data sugalvojami kažkokie valstybės vadovo titulai, ciniškai reikalaujama iš prezidento nevykdyti Konstitucijos jam priskirtų funkcijų. Ir visa tai vadinamojo elito ir sisteminės žiniasklaidos yra pateikiama kaip demokratija arba, jei labai svyla padai, nutylima.

Žinau, daug kam tai atrodo smulkmenos, dėmesio neverti dalykai, tačiau apsidairykime ir pamąstykime. Ar ne nuo tokių „smulkmenų" prasidėjo diktatūra Gudijoje, Rusijoje, kitose autoritarinėse valstybėse. Po truputį, neskubant, siekiant „visuotinio gėrio!" Diktatūra neatsiranda iš karto, ją pagimdo paklusni, nuolanki, abejinga visuomenė ir vadinamasis elitas, valdžios prisijaukintas, priglostytas, pamalonintas ir kemšantis naiviems žmogeliams į galvas pasakas apie žmogaus teises, nevaržomą laisvę, naująją moralę, demokratijos pasiekimus...O jūs klausiate, kas vyksta Lietuvoje.

G.JAKAVONIS: Tradicinių ir bendražmogiškų vertybių neigimas bei atsisakymas yra tiesiogiai susijęs su Dievo sampratos išgujimu iš mūsų gyvenimo būdo tradicijos. „Dievybė - tai žmogaus fundamentalaus egzistencinio tikslo tikėjimo amžinybe paradigma, be kurios mūsų buvimas šioje Žemės planetoje netenka prasmės. Ir ne tiek svarbu, ar tu tiki į savo, kaip individo pomirtinį gyvenimą, ar savęs įkūnijimą palikuonyse", - sako filosofas Alvydas Jokubaitis. Išvarę Dievą mes pradedame griauti bet kurios žmonių bendruomenės pamatą - šeimą. Kodėl Lietuvoje vyksta tokie dalykai ir kam to reikia?

K.STOŠKUS: Būtų sunku sutikti, kad nėra svarbu, „ar tu tiki į savo, kaip individo pomirtinį gyvenimą, ar savęs įkūnijimą palikuonyse". Individo pomirtinis gyvenimas yra grindžiamas religiniu tikėjimu, o įsikūnijimas palikuonyse - pasaulietinio proto istoriniais stebėjimais. Monoteistinis tikėjimas transcendentine, antgamtine amžinybe neatskiriama nuo Dievo visagalybės, o žmogaus amžinumas apskritai iš praeities neišvedamas.

Istorinė praeitis remiasi protu tikrinamais faktais, o ateities faktų juk nėra. Taigi, ateities žmogus yra ne įrodoma realybė, o tik spėliojimas, aprašomas laimės utopijomis arba nelaimingomis antiutopijomis (distopijomis), paprasčiau sakant, pasakomis. Bet astronomijos mokslas tas pasakas ir pačią amžinybę atmeta numatydamas didžiąsias ateities katastrofas.

Viena iš jų yra ta, kad maždaug po 5 milijardų metų Merkurijus,Venera ir žmogus su savo Žeme bus praryta Saulės, pavirtusios raudonuoju gigantu. Žinoma, galėtume sakyti, kad čia ir dabar gyvenančiam žmogui tai panašu į amžinybę. Bet jam to negana. Kai kurių šalių konstitucijose įrašytas tautos amžinumo siekimas. Tuo parodoma, kad valstybė įsipareigoja nepaliaujamai ginti savo šalį nuo visų jai galinčių grėsti pavojų. Bet kaip žmogui pasinaudoti tais įsipareigojimais ir nesutrikti dėl astronominės katastrofos, jeigu mes šiandien nebežinome, kaip jam susidoroti su jau dabar užgriuvusiomis ir tik nuo jo paties priklausančiomis krizėmis.

Žmogus - lengvai ir nepaliaujamai gendantis padaras. Net jeigu įvyks toks stebuklas ir tie neįmanomi sprendimai atsiras, jo nelaimės, deja, nesibaigs. Kuo daugiau techninių galių žmogus įgis žemėje, tuo daugiau ir baisesnių grėsmių jis pats sukels ir savo paties išlikimui. Kaip jam išgyventi, jeigu jis reguliariai suardo savo gyvenimą iki pat pamatų ir kiekvieną sykį užgesina paskutines viltis?

Rodos, viskas keičiasi, bet kažkodėl nepasikeičia konfliktiška (nuodėminga) žmogaus socialinė prigimtis. Ir joks protas, jokios žmogiškos jėgos nieko negali padėti. Virš žmogaus ir jo galių jokios fizinės atramos nėra. Kai jam nebelieka nieko kito, jis prisimena visagalį Dievą. Ne taip svarbu, kaip jis įsivaizduojamas. Svarbiausia, kad jis iškyla virš žmogaus kaip kraštutinė apsauga ir išsigelbėjimo viltis.

Štai iš Ukrainos pasiekė žinia, kaip krikščionys kartu su vakarykščiais „moksliniais ateistais", mėgindami autobusu pabėgti nuo krintančių bombų ir raketų atakos, ten pat puola ant kelių ir sutartinai ima garsiai kalbėti maldas. O dabar jie pasakoja apie savo beviltiško išlikimo stebuklą...

A.NARBEKOVAS: Lietuva pūva ne iš išorės, o iš vidaus. Nyksta Lietuvos visuomenės moralinis, dvasinis ir estetinis charakteris bei įpročiai - tai, ką senovės graikai vadino visuomenės etosu. Vis labiau nykstančios Lietuvos priežastis - tingumo arba vangumo nuodėmė. Senovės žmonės ją vadino acedia.

Ji reiškia ne tinginystę, bet dvasinių dalykų nenorą ir jų neigimą. Acedia atsiskleidžia kaip perdėtas rūpinimasis išoriniais reikalais ir žemiškais dalykais, tačiau uolumo dieviškiems dalykams stoka. Iš to kyla nuobodulys, aplaidumas ir abejingumas. Beje, Bažnyčia šią nuodėmę pavadino šeštąja mirtina nuodėme.

Neveltui krikščionis mąstytojas Malkolmas Muggeridžas (Malcolm Muggeridge), kalbėdamas apie Vakarų civilizacijos nykimą, pasitelkė varlės ir virdulio pavyzdį. Kai varlė įkišama į verdančio vandens virdulį, ji suvokia pavojų ir nedelsdama greitai šoka į saugią vietą. Kita vertus, jei ta pati varlė įdedama į puodą su vėsiu vandeniu, kuris labai pamažu kaitinamas iki virimo, varlė nebando pabėgti. Jos kūno šiluma prisitaikys prie lėtai kylančios temperatūros, kol varlei bus per vėlu išsigelbėti nuo mirties.

Tas pats vyksta ir Lietuvoje. Socialiniai pokyčiai vyksta lėtai, kartais beveik nepastebimai. Ir nors keli pranašiški balsai įspėjo mus apie gresiančius pavojus, mes, kaip kultūra, jų nepaisėme ir paprasčiausiai prisitaikėme prie aplinkos. Dabar artėjame prie mirtino virimo, ir daugelis iš mūsų tam net neprieštarauja, nes nejaučia karščio. Iš tiesų mums tai net malonu. Pokyčiai tenkina mūsų savanaudiškus troškimus, ir mums tai patinka. Kas iš mūsų nori atsisakyti to, kas mums teikia komfortą ir malonumą?

Mes tampame tokia kultūra, kuri taip siekia patenkinti savo kūniškus troškimus, kad gyvybę iškeitėme į mirtį, laisvę - į leidimą, šeimą - į ištvirkavimą, dorybę - į ydą, charakterį - į prezervatyvus. Šis pokytis neįvyko per vieną naktį. Tačiau jis įvyko ir toliau tik įgauna pagreitį.

J.VAIŠKŪNAS: Robotizuotoje vartotojų visuomenėje Dievas nuneigiamas arba nusavinamas, jo įtaką ir galią siekia perimti nepriklausomi globaliojo pragaro gėrybių teikėjai. O šeima - pagrindinis prigimtinis tautos bei valstybės žmogiškosios bendrystės ir vienybės matas - todėl ir nuolatinis globalistų taikinys. Šeimos dėka išmokstama gerbti senolius, periimti jų išmintį ir stiprybę, rūpintis ateitimi. Sugriauni šeimą - sunaikini vienybę ir užvaldai tautą bei valstybę.

V.ČEPAS: Problema ne tai, kad vertybės kinta, atsiranda naujos, bet tai, kad tas keitimasis neretai prieštarauja valstybės piliečių lūkesčiams ar net sveikam protui. Užmirštama, kad vertybė yra tikėjimas, kad kažkas yra gera ir pageidautina. Todėl viskas grūdama pagal kažkokius europinius standartus, kurių patys grūdėjai dorai nesupranta, bet su maniakišku atkaklumu nori prieš juos parklupdyti visą Tautą.

Viena didžiausių tokio proceso klaidų yra tai, kad tų „teisių" atradėjai ir stūmėjai ar dėl išsilavinimo spragų, ar iš fanatiško įtikėjimo užmiršo, kad žmogus yra ne tik socialinė, bet ir biologinė būtybė. Paprastai tariant, pradėta ignoruoti tą žmogiškosios esybės dalį, kurią teologai vadina dieviškuoju pradu. Tokio „užmaršumo" ryškiausias pavyzdys yra karštligiški siekiai dieviškąjį (biologiškai nulemtą) moteriškumą ir vyriškumą ištrinti akcentuojant tik socialinę žmogaus pusę.

Kai yra taip, biologinė lytis praranda prasmę, vyras tada gali būti moterimi, o moteris - vyru arba kartu ir tuo, ir anuo. Kai mąstoma tokiomis plačiomis kategorijomis, nukeliaujama į tokias svaiginančias aukštumas, kad kalbėti apie paprastas, nuo amžių amžinųjų žmonijos puoselėtas vertybes, tokias kaip šeima, giminė, tauta, tradicinė moralė, papročiai tampa ne tik nepopuliaru, bet kartais ir pavojinga.

G.JAKAVONIS: Mes kalbamės gražiausios ir prasmingiausios metų šventės - Šv. Kalėdų, išvakarėse. Jų metu bažnyčioje pirmose eilėse, arčiausiai altoriaus, dažnai matau daug žinomų politikų, visuomenės, kultūros veikėjų, kurie mums neša ir platina globalistinę ideologiją. Taip pat bažnyčioje matau žmones, paleidusius Lietuvos viešojon erdvėn savo veiksmus pateisinančius žodžius, kad „moralė ne šio pasaulio dimensija!", arba „o kas jums sakė, kad pasaulis yra tobulas ir teisingas?". Galvoju, ką jiems reikėtų palinkėti artėjančių šv. Kalėdų proga?

K.STOŠKUS: Tikra tiesa, kad pasaulis ir jo žmonės nėra nei tobuli, nei teisingi. Neretai jie būna ne tik abejingi, bet ir be galo pikti, kerštingi ir žiaurūs. Bet kaip tik dėl to reikia kiekvienai žmonių kartai mokytis iš naujo. Svarbiausia, kad prie šios infantiliškos išvados niekas neišdrįstų sustoti. Pilietiškai ir morališkai subrendusiems žmonėms gula ant pečių atsakomybė ir priedermė padaryti viską, kad tie politikai, visuomenės ir kultūros veikėjai, imtų gėdytis savo vakarykštės dienos.

A.NARBEKOVAS: Tiek tikintysis, tiek ir netikintysis trokšta suprasti save ir pasaulį. Tikintysis gali suvokti pasaulio tvarką ir grožį. Jei Dievas egzistuoja, pasaulis yra suprantamas, nes Dievas yra visa ko šaltinis ir galutinė prasmė. Gyvenant šiame laikiname pasaulyje, tikėjimas į Dievą suteikia gyvenimui prasmę ir vertę. Nors „pasaulis nėra tobulas ir teisingas" ir atrodo, kad absurdiškumas triumfuoja, tikėjimas į Dievą neleidžia prarasti vilties. Tikroji laimė yra ne koks nors ribotas dalykas, o pats Dievas.

Bažnyčia moko, kad netikinčiojo viltis irgi yra susijusi su laimės troškimu. Ji neretai suteikia žmogui sparnus, yra gyvenimo variklis. Sukurtosios natūralios gėrybės, net ir dvasinės, gali žmogų daryti laimingą, bet tik iš dalies. Jos atitinka tam tikrą žmogaus laimę, nors ir ribotą. Kadangi savo „kryžių", koks jis bebūtų, neša tiek tikintieji, tiek netikintieji, pastariesiems „kryžius" dažnai nepakeliamas, nes tame nemato prasmės.

Jūsų paminėti veikėjai, kurie ateina į bažnyčias, tikėkime, kad tiki į Dievą ir kai kurie save įvardina kaip praktikuojančius katalikus. Tačiau teologiškai kai kuriuos galima vadinti praktiniais ateistais. Todėl, kad nors teoriškai jie neneigia Dievo buvimo, bet praktiškai elgiasi taip tartum Dievo nebūtų.

Advento laiku skaitome apie Šv. Joną Krikštytoją, kuris visur įvardindavo blogį, kur tik jį pamatydavo. Jis apkaltino Erodą dėl palaido gyvenimo, Rašto aiškintojus ir fariziejus išvadino angių išperomis, visus ragino duoti atsivertimo vaisių. Jo skelbimą „Atsiverskite, nes prisiartino Dangaus Karalystė" girdėkime kaip palinkėjimą ir aiškų paraginimą mums visiems.

Todėl, kad Dievas per pranašą Izaiją sako: „Vargas vadinantiems piktą geru, o gerą piktu, keičiantiems tamsą į šviesą, o šviesą į tamsą, laikantiems karčius dalykus saldžiais, o saldžius dalykus - karčiais! Vargas tiems, kurie savo akyse yra išmintingi, kurie, savo pačių manymu, gudrūs!"

J.VAIŠKŪNAS: Kad globaliojo pragaro gėrybių teikėjai tiesiog prišliję prie altoriaus, nėra ko stebėtis. Jeigu dorovė būtų šio pasaulio savastimi, o pasaulis tobulas ir teisingas, tai vargu ar iš viso reikėtų šauktis Dievo.

Dievas ir yra ideali, nuolatinė išsvajotų aukščiausių žmonijos dorovinių verčių visumos apraiška, įsikūnijimas ir įkūnytojas. Todėl ir keliame galvas į Jo aukštybių šviesą melsdami jos. Kai jos ima sruventi per kūną ir sielą - tampame pajėgūs iš žemiškuose, kūniškuose Tamsos ir sustabarėjimo gniaužtuose glūdinčios sėklos išsprogdinti tobulo ir teisingo pasaulio daigus.

Ko palinkėti Tamsos galių atstovams Kalėdų proga, kai Tamsos viešpatija pasiekia didžiausią galią ir įtaką mūsų žiemiškai žemiškame pasaulyje? Palinkėčiau, kad švenčiantys Tamsos pergalę ruoštųsi pralaimėjimui, nes per dangišką karalystę sugrįžta Šviesos Karys.

V.ČEPAS: Mano kalėdinis palinkėjimas jiems būtų toks - gerbiami ponai, jei jau esate arčiausiai altoriaus, tai nusileiskite ant mūsų nuodėmingos žemės ir kurkite valstybę tokią, kokios nori jos žmonės!